BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ketvirtas skyrius. Atgal į Hogvartsą.

- Maniau, jis jau išaugo iš šitų nesąmonių, - piktai murmėjo Hermiona, kai jiedu lipo laiptais į viršų.

Nesvarbu ką ji besakė, Haris jautėsi kaltas. Ir vėl jam atiteko visas dėmėsys, kurio jis nei kiek netroško, o Ronis… Ronis, kaip ir paprastai, buvo paliktas šešėlyje. Atrodė, kad gyvatės raitosi pilve, ir lėtai ėda jį iš vidaus, kai Haris apie tai mąstydavo. Širdyje jis širdo ant savo geriausio draugo, kad šis negalėjo už jį bent jau kiek pasidžiaugti, bet iš kitos pusės - Haris buvo katik pakviestas į Ronio mylimiausią kvidičo komandą…. Haris ir vėl ūmai pasijuto it ketvirtame kurse, kai Ronis, isitikinęs jog jis pats įmetė savo vardą į taurę, su juo nebesišnekėjo. Paširdžius išsyk nusmelkė baimė - dabar, kai jau viskas baigėsi, jis mažiausiai norėjo pyktis su geriausiu draugu.

Jie užlipo į paskutinį aukštą, kuriame buvo Ronio kambarys - bent jau taip skelbė prie durų prikalta medinė, atsilupusiais dažais, lentelė. Atvėrę duris draugai rado Ronį sėdintį ant lovos, ir tykiai šnopuojanti. Kambary kažko trūko, bet Hariui niekaip neatėjo į galvą, ko.

- Oi Roni… - su užuojauta prabilo Hermiona, jos žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į šiukšliadėžę. Pažvelgęs ten, Haris išsyk suprato, kas dingo iš kambario.

Mediniame kibire, kartu su nereikalingom pergamento skiautėm, gulėjo ir suglamžyti orandžiniai plakatai, kadaise puošę kambario sienas. Prie šiukšlinės buvo numesta ir sukarpyta Čadlio partrankų patalinė, kuria prieš daugėl metų Ronis gyrėsi.

Haris dalinai apsidžiaugė, kai Hermiona nerado žodžių kaip užbaigti sakinį. Kurį laiką kambary tvyrojo tyla, tarsi kiekvienas būtų įtemptai mąstes, kol Hermiona vėl pabandė užvesti kalbą.

- Roni, juk girdėjai, Haris atsisakė…

Pagavusi Ronio žvilgsnį, ji išsyk nutilo. Šį kart Haris nusprendė taip pat nebetylėti.

- Būtent, - karštai linksėdamas pasakė jis - jau geriau sulaužyčiau savo ,,Žaibą”, negu prisijungčiau prie Deringo kompanijos. Ar girdėjai, kaip jis šnekėjo su Hermiona? Negi pats norėtum susidėtum su tokia kompanija?

Ronis pabandė kažką žiopčioti, bet nutilo. Haris pastebėjo užraudusias ausis, kas šioje situacijoje daugiau mažiau buvo geras ženklas.

- Na..,- suvebleno jis, nepakeldamas akių į draugus - Juk jie geriausia komanda lygoje.. Dėl tokios garbės aš galėčiau pakęst tą snobišką elgesį…

- O aš ne, - ramiai atšovė Haris, bandydamas susivaldyti ir nepradėti rėkti ant draugo.

Hermiona tik linktelėjo, tarsi bijodama vėl pradėti kokį netinkamą sakinį. Ronis pakėlė akis, lengvai šypteldamas.

- Išties… Atsiprašau, pasikarščiavau.

- Mes jau pripratę, - tepasakė Hermiona, ir apsipylusi ašaromis puolė jam ant kaklo.

Negrabiai glostydamas jos nugarą, Ronis kaltai šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais, vien lūpomis pasakydamas, kad jam nelemta suprasti silpnosios lyties.

*       *       *

Roniui apsiraminus, trijulė suklėpusiai ir girgždančiais laiptais nusileido apačion, kur rado visus Vizlius jau baiginėjančius pietus. Ore, kaip ir per pusryčius, tvyrojo nejauki tyla. Draugams nervingai stoviniuojant, ponia Vizli atsigavo pirmoji:

- Ko jūs laukiate? Sėskite, pietūs baigia ataušti!

Tyla bei įtampa nekrito ir Hariui pjaustant avienos žlėgtainį, ir tai jam visiškai nepatiko. Niekas, regis, nedrįso pradėti kalbos, dar iki galo neatsigavę po Deringo audringo apsilankymo.

- Hari, vaikeli… – Tylą vėl nedrasiai pertraukė ponia Vizli, uždėdama ranką Hario – Ryt vykstu į skersinį skersgatvį, ar tau ką nors be vadovėlių dar paimti?

- Na jau, Mole, - užprotestavo ponas Vizlis – Manau turėtum jaunimėlį pasiimti su savimi – jiems visai būtų neprošal prasivėdinti…

- Ne, aš liksiu, - kiek patylėjes atsakė Haris, - ir man nieko ypatingo nereikia, tik kolbų, rašalo buteliukų ir kelių naujų plunksnų.

Susižvelgę Vizliai tik linktelėjo, ir toliau puolė doroti maisto likučius.

*       *       *

- Man ji atsibodo! Ižuli, nemandagi ir pernelyg pasikėlusi mergiotė!

Liucijus Smirdžius nervingai minė po kambarį, sukryžiavęs rankas sau už nugaros. Jo akyse atsispindinčios liepsnos rėkte rėkė apie pernelyg greitai senkančią Mirties Valgytojo kantrybę.

- Gal reikėtų su ja pasikalbėti? Na taip, su ja sunku susitarti, bet jeigu pabandytume gražiuoju… – Narcisa beviltiškai bandė maldyti savo vyrą, bet vien pagavusi jo tūžmingą žvilgsnį, nutilo.

- Ne, Cisa, šita velniūkštė gražiuoju nesupranta. Ar nematai, kad ji pavertė MŪSŲ sūnų savo tarnu? Gyvena MŪSŲ dvare, ir drįsta mums įsakynėti? Ne, aš to nepakesiu! – Isiutęs rėkavo Smirdžius.

Trenkęs kumščiu į židinio atbrailą, jis net susverdėjo.

Staiga jam į galvą šovė geniali mintis, ir nespėjus Narcisai nieko pridėti, Liucijus apsisuko ant kulnų ir nurūko į kambarį esanti kitame namo gale. Skubėdamas plačiu, šiurpokais burtininkų paveikslais puoštu, koridoriumi, jis stengėsi negirdėti jam už nugaros kaukšinčių skubių žmonos žingsnių – mintis buvo tik viena, ir pilnai jį užvaldžiusi. Pasiekęs reikiamas duris, Liucijus bemat jas atplešė, bet akimirkai visiškai pamiršo tą momentaliai jį pagavusį pasiutimą – vaizdas buvo pernelyg pritrenkiantis.

Jo vienturtis sūnus, Drakas, nulenkęs šviesiaplaukę galvą, laikė lūpas kietai prispaustas prie ilgapirštės, žiedais puoštos moteriškos rankos. Klupėdamas ant vieno kelio, jis tik pasuko žvilgsnį į tėvą, bet nieko neatsakė. Pergalingai šypsodamasi, ir laisvoje rankoje gniauždama sidabrinę taurę, puoštą žaliais brangakmeniais, raudonplaukė moteris atsuko visu veidu į suakmenėjusį Smirdžių.

- Kažko norėjai, Liucijau? – Pasiteiravo ji visiškai ramiu balsu, lėtai traukdama ranką nuo Drako lūpų.

- Kas čia, po velnių, vyksta? – Tepaklausė Liucijus, visiškai priblokštas vaizdo. Jį nupurtė šiurpas, kai žieduoti pirštai švelniai perbraukė per jo sūnaus plaukus.

- O, visiškai nieko įdomaus. Aptarinėjam su Draku, kaip man būtų lengviau reguliariai patekinėti į Hogvartsą.Multisulčių eleksyrą reikėtų taupyti, nes tu, kaip žinau, nelabai moki jį gaminti, Liucijau, - Pašaipiai šyptelėjusi Liza viniojo jauno vaikinuko plaukų sruogą sau aplink pirštą, o šis sedėjo ramus, užmerktom akim.

Atsigavęs Liucijus jau žiojosi atsikirsti, bet pajautęs žmonos ranką sau ant peties, ir išgirdęs jos tykų šnopavimą, išsyk prisiminė, kodėl čia atėjo.

-Klifton, tau nereikės multisulčių eleksyro. Aš žinau kitą būdą, kaip tau patekti į Hogvartsą.

*       *       *

Devintame su trimis ketvirčiais perone grūdosi žmonės. Minioje, eilinį kartą, žmonių buvo daugiau, negu proto. Aplinkui ūbavo pelėdos, kniaukė katės, įspūdžiais dalinosi mokiniai, sunerimę tėvai dar kartą atskaitydavo ilgiausius moralus busimiems pirmakursiams. Stoties šurmulys tarsi grąžino Harį į tą nepamirštamą dieną, kai jis pats pirmąjį kartą lipo į raudonąjį garvežį. Plačiai išsišiepęs ir pagautas užkrėčiamo nekantrumo, jis įkėlė savo lagaminą, ir nuskubėjo atgal prie jų išlydėt atėjusių Vizlių.

- Na, šį kartą tikrai važiuosime juo paskutinį kartą, - prabilo Ronis, tarsi su pasidydžiavimu, tarsi su nostalgija balse, - o juk mes, galima sakyt, čia ir susipažinome.

Haris linktelėjo ir apsižvalgė, tikėdamasis išvysti pažįstamų veidų. Šalimais su savo tėvais tauškusi Hermiona aiktelėjo, ir kumštelėjo Hariui į šoną.

- Smirdžius.

- Kąą? – netikėdamas savo ausimis pasisuko Haris.

Pamačius smailiasmakrį bernioką baltais plaukais, krūtinėje užvirė pyktis. Šalia jo sukinėjosi Gylys, kuris atrodė kaip niekad bukai – žuvus Niurzgai, Smirdžiui liko tik vienas sėbras, o nesant abiems asmens sargybiniams.. Jie atrodė daugiau mažiau apgailėtinai.

- Liko trys minutės, - konstatavo faktą ponia Vizli, ir greitai išbučiavusis visus keturis, veik pragrūdo juos į traukinį.

Ronis su Hermiona iškart patraukė į prefektų kupė, ir likę Haris su Džine susižvelgė. Kurį laiką jie tesiog žiūrėjo vienas į kitą, kol kažkas garsiai nepapriekaištavo, kad šie užstoja kelią. Pasimetę abu greitai nuskubėjo, ieškodami tuščio kupe. Einant neramiu ir šurmulingu traukinio koridoriuku, tarsi replės suspaudė Hario širdį – juk Džinė nebe jo mergaitė. Ir nežinia, ar kada bus. Jie išsiskyrė dėl Voldemorto, ir po to… Jiems nebėra tekę pasilikti kartu.

- Čia laisva. – pasakė Džinė, sustodama prie atvirų kupė durų. Palaukusi Hario ji švystelėjo raudonais plaukais, ir klestelėjo ant minkštos sėdynės.

Haris, nieko nelaukdamas, nusekė iš paskos. Uždarydamas duris, jis atsisėdo priešais Džinę, ir jų žvilgsniai vėl susidūrė. Kurį laiką jie tiesiog spoksojo viens į kitą, kol Džinė pagaliau atsiduso, ir nenutraukdama akių kontakto papūtė lūpas, atrodydama visai kaip ponia Vizli.

-Na?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (8)

Rytis2011-10-30 21:42

Pagaliaau ! Ilgai lauktas ir išlauktas ketvirtasis skyrius.
Man patiko :DD

breath2011-10-31 15:23

O Jėzau… Būtina gale palikti tokią intrigą? :DDD

niekados2011-11-01 02:30

Jo jo, biški per sukąstus dantis, bet išėjo. :DD

Breath - Yup, o kaip kitaip? :DD

breath2011-11-01 21:33

Na, suprantu, bet… Kai Džinė ir Haris pradėjo draugauti tapo mylimiausia porele ir pagal mane knygose jų buvo per mažai ir štai tu, dabar numeti MAN tokį skanų masalą, kad dabar oi kaip lauksiu naujo skyriaus :D

niekados2011-11-01 23:59

Na, kaip porelė man jie niekad nepatiko, bet, duh, kažkaip susišvietė juos įterpti. :D Nesuklydau. :DDD

HP2011-11-02 10:51

Valio, ilgai lauktas skyrius!!!
Bet, tiesą sakant, šiek tiek nusivyliau. Praeiti skyriai buvo kažkuo panašūs į Rowling, o šitas… Ji nededa tiek daug tų trijų žvaigždučių(pati supranti, apie ką aš), skyriaus veiksmo neperkėlinėja tai į vieną, tai į kitą vietą. Jei rašo apie Smirdžius - visas skyrius apie juos. Jei rašo apie Harį - visas skyrius apie jį. Ypač kai kalbama apie dialogus ir t.t., o ne apie ,,Praėjo spalis.”
Buvo klaidelių, tarkim ižuli(turi būt įžuli). Šita nelabai pastebima, bet kitų neatsimenu daugiau. Ten buvo kažkokia ,,pasidydžiavo” ar kaip…
Nelabai supratau sakinio ,,Jie atrodė daugiau mažiau apgailėtinai.” O prieš tai kaip atrodė? Tai jie ar daugiau, ar mažiau atrodė apgailėtinai nei tarkim, septintoje dalyje? Hariui jie visada atrodė apgailėtinai, tad.
Iš tiesų dalis buvo įdomi, tik man labai krenta tokios klaidelės…

breath2011-11-02 13:14

O man jie kaip pora buvo tobula :D

niekados2011-11-02 14:07

HP - Aš, kaip ir, bandau vengti to panašumo. Sutinku, pradžioje tikrai priminė Rowling, bet esmė, kad stilius yra tai, ką aš norėčiau turėti savo. Vienas dalykas yra kurti, o kitas bandyti atkartoti. Manau būčiau ir toliau sėkmingai kopijavusi Rowling, jeigu nebūtų taip susiklostę aplinkybės, kaip jos yra susiklosčiusios dabar. :D Man žutbūt reikia tobulinti savo stilių, todėl artimiausiu metu, bent jau kol viskas daugmaž nusistovės, negaliu nieko pažadėt.

Dėl klaidų - šimtą kart jau aiškinausi dėl šito. :D Suprask, man yra kiek sunkiau, negu tiems, kurie nuo pirmos klasės turi galimybę mokytis lietuvių kalbos. O kai šneku laisvai trimis kalbomis, not to mention dar kelias, kurias suprantu… Well, tai tikrai yra gan sudėtinga.

Na, niekada nebuvo tiesiogiai pasakyta, jog Haris laikė juos apgailėtinais. Buvo tik kažkada minėta, kad ypatingai apgailėtinai atrodė Smirdžius be savo sėbrų, ir Gylys su Niurzga likę be Smirdžiaus ir jo nurodymų. Tei va, išvados būtų tokios, kad ypač apgailėtinai jie atrodo tada, kai nėra visi tryse. Na, o dabar jie, savaime aišku, tryse nėra. :D

P.s. Rowling irgi megėja kai kur padauginti žvaigždučių. Bent jau pirmoje knygoje.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras