BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Penktas skyrius. Kelionė namo

Traukinys pajudėjo. Mokiniai net persisvėrę per langus mojavo vis tolstantiems tėvams, kai kurie vis dar šukaliojo, kad viskas bus gerai, tarsi ramindami susigraudinusias motinas. Hogvartso ekspreso šurmulys buvo toks įprastas, toks jaukus ir toks širdžiai mielas… Haris negalėjo nesusimąstyti, kiek daug vien tik tas garsas jam reiškė – pabėgimą nuo Durslių, grįžimą į pasaulį, kuriam jis priklauso, krūtinę kutenantį jaudulį, ir pirmakursio baimę – į kokį koledžą jį paskirs, ir koks gi bus tas paskirtymas? Netrukus raudonasis garvežys jau lėkė žaliuojančiomis pakelėmis, karts nuo karto žaibo greičiu pravažiuodamas smulkius žiobarų kaimelius, o kupė tebetvyrojo tyla bei įtampa.

-Na? – pakartojo Džinė, tūžmingai spoksodama tiesiai Hariui į akis. – Ar nenori man nieko pasakyti?

Stengdamasis nepastebėti jos smerkiančio žvilgsnio, Haris nusuko akis į langą, už kurio toliau šmėžavo besidriekiančios pievos. Jis nesuprato, ko Džinė iš jo nori, bet klausti to tiesiogiai – nedrįso. Nors ji ir nebuvo tokia jautri, kaip visos mergaitės, Haris žinojo – ji isižeistų dėl tokio tiesmukiškumo. Jam reikėjo skubiai kažką sugalvoti.


- Aaa… – nutęsė jis, visiškai neišmanydamas, ką dabar turėtų sakyti – Atsiprašau?

Džinė išpūtė akis. Kelias akimirkas spoksojo į jį nustebusi, ir tada nelauktai prapliupo juokais.

- Dievaži! Daraisi toks pat nenuovokus, kaip ir Ronis.

Nemaloniai nuraudęs, Haris išspaudė menką šypsenėlę – jis aiškiai prašovė, bet Džinė, regis, dėl to visiškai nesupyko. Atvirkščiai – jos žvilgsnis tapo kiek nuolaidesnis, bet buvo aišku, kad ji vis dar nori, kad Haris laužytų galvą. Visiškai sutrikęs jis pasikasė pakaušį, ir mintimis, kaip niekad karštai, pritarė Roniui – mergaičių neįmanoma suprasti.

Minutės bėgo, o Džinė tuo pačiu erzinančiu žvilgsniu stėblyjosi jam į akis, laukdama bent kokių susivokimo ženklų. Nebentenkantis kantrybės, Haris tiesiog nusispjovė – matyt, jam, kaip ir jo geriausiam draugui, nebuvo lemta suprasti moteriško proto.

- Džine, aš tikrai nežinau, apie ką tu šneki.

Jos reakcija buvo baisesnė, negu Haris numatė. Ne, ji neapsipylė ašaromis, nepuolė rėkti, neišbėgo iš kupė trenkama durimis – Džinė tebesedėjo čia. Tačiau nusivylusi, ir aiškiai nelaiminga. Jai nusisukus į lango pusę, Haris išsyk pasigailėjo dėl to, ką pasakė. Kurį laiką vėl tvyrojo tyla, kurią drumstė tik bėgiais skubantis garvežys.

Jausdamas vis didesnę ir didesnę kaltę, Haris jau žiojosi kažką sakyti, bet tuo momentu atsiverė kupė durys, ir įvirto Nevilis, rankoje gniauždamas savo rūpužioką Trevorą.

- Labas, Nevili, malonu tave matyti, - iškart, neleisdama Hariui nė susivokti, prakalbo Džinė – kodėl tau neprisėdus su mumis?

Nevilis, aišku, klestelėjo šalia, priešais Harį. Džinė jo pusėn nebepažvelgė, ir su pernelyg dideliu smalsumu ėmė klausinėti apie Nevilio atostogas. Haris, jausdamasis vis prasčiau suprato, jog jai reikėjo dingsties, kad jo nepastebėti. Pusę ausies besiklausydamas pokalbio („Senelė manimi taip didžiuojasi, kad vasara vykome į Havajus. Kad matytum, kokių jie ten augalų turi – maniau, kad profesorė Diegavirtė tik išsigalvoja!”), Haris nusisuko atgal į langą, tikėdamasis, kad Ronis su Hermiona greitu laiku pasirodys. Nevilis kelis kart bandė kreiptis į Harį, bet Džinė akimirksniu grąžindavo jį atgal į jų pokalbį, tarsi norėdama, kad Haris liktų nepastebėtas.

- Nuostabu, - burbtelėjo sau panosei Haris, kai Neviliui pabandžius paklausti, kada atvažiuos ragana su užkandžių vėžimėliu, Džinė patraukusi jį už rankovės ėmė tarškėti apie kažkokį augalą, kurio pavadinimo Haris net ištart negalėtų. Nevilis, kaip visada, vos kalba krypdavo į herbalogiją, įsitraukė į pokalbį su nauju užsidegimu, visiškai pamiršdamas apie Harį ir alkį.

Valandos slinko lėtai – pirmą kartą kelionė į Hogvartsą taip prailgo. Haris dirstelėjo į laikrodį ant riešo – pusė pirmos. Tuoj turėtų pradėt vaikščioti moteriškė stumdanti vėžimėlį su skanėstais. „Kagi,“ Liūdnai mąstė Haris, žiūrėdamas, kaip už lango pamažu nyksta pievų žaluma „Kramtymas irgi šioks toks užsiėmimas..“ Vos durys atsivėrė, Haris jau traukėsi savo pinigų kapšelį, bet pro duris įsverdėjo ne užkandžiais prekiaujanti ragana, o Ronis su Hermiona. Atrodė baisiai – abu buvo sutąršyti, Ronio apsiaustas keliose vietose įplėštas, o Hermionos plaukai stovėjo vos ne piestu.

Smukęs ant sėdynės prie Hario, Ronis atsakė paprastai į klausiamus draugų žvilgsnius:

- Nė nedrįskit klausti. Patys pamatysit, kai atvyksim į pilį.

Sumirksėjęs Haris pasijautė dar labiau sutrikęs. Ramybės nedavė ir kaltoka, Hermionos veidą puošianti šypsenėlė.

- Hermiona, kas čia… – Džinė nespėjo užbaigti klausimo, kai kupė durys vėl atsivėrė. Šį kartą tai buvo vėžimėlis su užkandžiais, ir Hariui pašokus ant kojų, Ronis tylutėliai sudejavo:

- Paimk už mane Berti Bots, aš nevalioju atsistot. Pinigus grąžinsiu, kai nors kiek atsigausiu.

Haris stodamasis pažvelgė į Džinę, tikėdamasis pamatyti jos tokį pat sutrikusį ir pasimetusį žvilgsnį, klausiamai nukreiptą į jį, tarsi ji tikėtusi, kad šis turi kažkokį paaiškinimą – bet Džinė nė neplanavo pažvelgti jo pusėn. Akimis ji įdėmiai nagrinėjo užkandžių vėžimėlio turinį, tarsi niekada nebūtų jo mačiusi. Suirzęs Haris išėjo iš kupė, ir pagriebęs pakelį šokoladinių varlių, moliūgų pyragėlių ir Berti Bots, sumokėjo pinigus, ir nelaukdamas grąžos, grįžo. Bet šį kart nežadėjo ilgai užsilikti – pernelyg jam įgryso tas abejingumas, kažkoks slapukavimas, ir neaiškios užuomenos – argi pernai, nagrinėdamas Dumbldoro nurodymus jis jų neapturėjo pakankamai? Naujai pykčio bangai užliejant krūtinę, Haris tiesiog numetė skanėstus ant sėdynės, ir kažką neaiškiai sumurmėjęs, jog greitai grįš, vėl išėjo.

Traukinys dundėjo bėgiais, o Haris, iki galo nesuprasdamas, ko pats nori, stovėjo atsirėmęs į kupė duris. Buvo įtartinai tuščia. Visi mokiniai, it susitarę, sedėjo užsidarę savo kupė. Iš vienos pusės Haris tuom džiaugėsi – turbūt dabar nepakęstų jokių kuždėsių, kurie lydėjo jį nuo pat pirmos dienos Hogvartse. O iš kitos pusės, dabar, kaip niekad, net labiau negu penktame kurse, jis norėjo būt išgirstas ir suprastas. Ūmai atsivėrė vienos kupė durys, ir lauk išgoglino ne kas kitas, bet Smirdžius, išblyškęs labiau, negu paprastai. Prisimerkęs Haris kišenėje sugniaužė lazdelę, bet Drakas, regis, jo netgi nepastebėjo. Uždaręs sau už nugaros duris, Hario nuostabai, jis susmuko ant grindų, ir kurį laiką tiesiog klupėjo. Tada pakėlė galvą, ir vos ne iš karto ją užvertė. Haris matė, kaip isitempia jo kaklo gyslos, tarsi jis būtų buvęs raižomas kažkokio neaiškaus, bet ir nepakeliamo skausmo. Kažkuom tai priminė tą vieną kartą, kai Hariui teko matyti Lubino pasivertimą vilkolakiu. Jį nukratė šiurpas – juk negali būti… Ne. Nelogiška – šiąnakt tikrai ne pilnatis, o ir be to, saulė dar buvo veik aukščiausiame taške. Bet regėdamas skausmo grimasą Smirdžiaus veide, Haris nenoromis nesugebėjo atmesti tos versijos, kad ir kokia absurdiška ji buvo. Netrukus, matyt pasigedusi Drako, į koridorių ir išėjo Pensė Parkinson, klastuolė su mopso fizionomija. Ši sucypė neprasčiau už tetą Petuniją, ir puolė kratyti Smirdžių, tarsi tai būtų kažkuom padėję. Jos pačios, ir Hario nuostabai, Drakas šiukščiai ją nustumė – paprastai jis, it didelis tingus katinas, maloningai leisdavosi jos glamonėjamas. Atsistojęs ant kojų, ir kiek svyruodamas, jis grįžo atgal į kupė. Apstulbusi Pensė, kaip šuniukas, nusekė iš paskos, uždarydama duris. Haris nesusiprato kas vyksta, bet žinojo, kad būtinai turi apie tai papasakoti draugams.

- Gal jį.. Supykino? – Pasiūlė savo versiją Nevilis, nukąsdamas šokoladinei varlei galvą, - arba suvalgė itin šlykščią pupelę?

Hariui baigus pasakojimą, visi sedėjo suglumę, ir toliau nervingai triauškė saldėsius. Ronis pagrumojo Neviliui trupiniais aplipusiu pirštu, aiškiai abejodamas jo versija:

- Baik jau, pernelyg gerai būtų. Lažinuosi, kad kažkas kupė pajuokavo apie jo nevykėlį tėtuką, ir mažulis Drakas išėjo paverkti.

Hermionai sukikenus, Ronis išdidžiai atsatė krūtinę, ir suleido dantis į pyragėlį. Haris nieko neatsakė – jie to nematė. Po Voldemorto nuvertimo, regis, netgi Hermiona su Roniu atsipalaidavo. Bet su Smirdžium tikrai kažkas buvo ne taip, ir tai kėlė Hariui nerimą. Tik tiek, kad dabar šnekėti buvo beviltiška – draugai akivaizdžiai buvo pernelyg geros nuotaikos. Staiga Haris pajuto, kažką baksnojant jam į kelį.

-Hari, tu mane girdi?

Jam pašoko širdis – po nevykusios kelionės pradžios, Džinė vėl ėmė su juo šnekėtis. Kvailai sumirksėjęs, Haris atitoko.

- Taip?

-Aš paklausiau, ar negalėtum paduoti šokoladinės varlės. Tau už nugaros – Džinė kilstelėjo antakius, ir Haris suprato, kad ji tebeširsta.

- Taip.. Taip, - Jis atkišo jai varlę, ir Džinė, apdovanojusi jį dar vienu smerkiančiu žvilgsniu, grįžo prie akivaizdžiai nuobodžios diskusijos apie Juodosios Pelkių Ežiažolės trąšas.

Už lango jau buvo tamsu, o traukinys pamažu mažino greitį. Akimirksniu persirengę, jie iššoko iš traukinio, kur lauke juos pasitiko galingas balsas:

- Pirmakursiai, paskui mane!

Išsišiepęs lyg ausų, aiškiai išsiskiriantis iš mokinių minios, Hagridas mojavo dideliu žibintu.

- Sveikas Hagridai, - prarėkė minią Hermiona, skubėdama link jo.

Milžinas žvilgtelėjo žemyn, ir kažkur barzdos tankmėje jo šypsena padidėjo bent du kartus.

- Labas, Hermiona. O, štai ir Ronis, Nevilis, Džinė, ir aišku, burtininkų pasaulio didvyris, - jis draugiškai pliaukštelėjo Hariui per nugarą, ir šis tik užsikabinęs už šalimais stovinčio ketvirtakursio nesiplojo nosim į žeme. – Na, aš turiu bėgti, susitiksim didžiojoj salėj. Pirmakursiai, paskui mane! – pamerkęs jiems akį, Hagridas su būriu išsigandusių pirmamečių patraukė link ežero, kur jų laukė tuntas valtelių.

Eidamas link karietų, Haris aiškiai prisiminė, kaip pats pirmą kartą išvydo Hogvartsą. Prisiminė ir tą jaudulį, susižavėjimą, apėmusius tuo momentu, kai deglų apšviesti didingi pilies konturai išniro iš tamsos.

- Apėmė nostalgija? Čia dėl atmintukių. Žinojau, kad jų turi, - pasigirdo už nugaros svajingas balsas. Hariui nereikėjo net atsisukti.

- Labas Luna, - už jį pasakė Džinė, - Kaip praleidai atostogas?

- O, puikiai, - ji šnekėjo taip,tarsi būtų jas tik susapnavusi. Ronis, keldamas koją į karietą, prunkštelėjo – Tėčio padaryta Varnanagės diademos kopija sulaukė labai didelio pasisekimo… Visą vasarą keliavome po visas šalis, nes mus kvietė į įvairias parodas. Tik keista, kad aš juos dominau labiau, negu tėčio kurinys…

Dabar jau prunkštelėjo ir Hermiona. Kai visi sulipo į karietą, Luna toliau isijautusi dėstė savo:

- Dar tėtis sužinojo, kad Prancūzijoje yra įsikūręs Susmauktaragių Krankišių klubas, ir dabar jis tapo jų auksiniu nariu.

Niekas jai nebeatsakė, tik susižvelgę pakeitė temą į tai, kas dabar užims daugumą laisvų mokytojų kėdžių. Karietai sustojus, draugai išlipo ir patraukė vidun, tik Haris sustojo, ir dar kurį laiką žiūrėjo į gigantišką pilį, prieš kurią jis tebuvo nykštukas.

- Einam, Hari, puota tuoj prasidės! – paragino jį Nevilis, bet Haris tik papurtė galvą.

- Jūs eikit, aš tuojaus jūs pasivysiu.

Draugams nuėjus, jis dar kurį laiką žiūrėjo į pilį, kuri prieš porą mėnesių pleškėjo ugnyje, kurioje žuvo jam brangiausi žmonės, ir kuri davė jam daug daugiau pamokų, negu buvo jo tvarkraštyje. Nejučiomis Haris nusišypsojo.

- Štai aš ir namie.

Gyliai įkvėpęs jis įžengė į pilį.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (11)

HP2011-11-03 09:14

Patiko labai!
A, dar ne Susmauktaragiai Krankišiai, o knarkiškiai.
Ir ,,giliai įkvėpęs”. Na, žodžiu, pastabų tik tiek, nors nemaniau, kad Džinė tokia gali būt. Ir kaip Haris nesusipranta… :D

Rytis2011-11-03 13:18

Visiškai nesitikėjau taip greit sulaukti penktojo skyriaus :DD (atsižvelgiant į tai kiek laiko laukėm ketvirtojo *chuckle*) Išties labai patiko (sun)

breath2011-11-03 13:38

Opapapa kaip greit sulaukėm ^^ Net išsižiojau kai įėjus pamačiau :D Labai patiko, tik aš irgi niekada netikėjau kad Džinė tokia negailestinga, o Haris visai nenuovokus… Jis matyt dar neatsigavo po Horokrusų paieškų :DDD

niekados2011-11-03 16:04

HP - Smagu, kad patiko. :) OK, bėgu ištaisyti. *Note for future - perskaityti HP lietuviškai dar bent tris kartus >.>* Na, ryžos panos pačios pykčiausios, čia faktas.. :DDD Aš kol raudona, irgi kažkokia pernelyg žiauri buvau… :DDD

Ryti - Kažkoks keistas įkvėpimas buvo vakar kilęs. -w-

Breath - Matyt. :DDD

W.W.2011-11-03 23:41

Šaunuolė tu mano :))) Lauksim kas bus toliau :)))

breath2011-11-05 13:20

Niekados, šiandien sapnavau kad tu knygą išleidai :DDD

niekados2011-11-05 16:52

W.W. - Awwehs <3

Breathe - Rawr. :DDDDD

Kari~.2011-11-06 15:59

Love it :) Ir tūrėk tu man tokių idėjų ir minčių… :)

niekados2011-11-06 22:23

Oras jas pagimdo. o.o

Damn, it sounded way too wrong.

Rytis2011-11-19 10:06

gal šį savaitgalį sulauksim šeštos dalies?

niekados2011-11-27 19:18

Sulaukėt. :P

Rašyti komentarą

Tavo komentaras