BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Septintas skyrius. Negera nuojauta.

- Dvi transfiguracijos, langas, langas, langas, herbalogija?! - riktelėjo Ronis pilna burna košės, nagrinėdamas naująjį tvarkaraštį - Dvi valandos su Klifton, laisvas laikas ir Diegavirtė? Argi galima sugalvoti tobulesnį pirmadienį?
Hariui energingai sulinksėjus ir patraukus didelį gurkšnį moliūgų sunkos, Hermiona prunkštelėjo.
- Kalbėk už save, Ronaldai. Kol tu tris valandas trinsi užpakalį į krėslą, galvodamas apie Klifton iškirptę, aš mokysiuosi runų ir aritmomantijos.
- Dar pasakyk, kad aš dėl to kaltas, - nedraugiškai suniūrnėjo Ronis, pakabindamas dar košės.
Haris žvilgtelėjo į mokytojų stalą. Tarp juodų apsiaustų, it lemputė išsiskyrė ryškūs raudoni plaukai, kurių savininkė, regis, vienintelė buvo pilnai prabudusi ir taip pat energingai kaip vakare, bandė kalbinti Sneipą. Šalia Hario sėdintys bičiuliai, Semas ir Dinas, smagiai komentavo nevykusį mokytojų bendravimą.
- Žiūrėk, po poros mėnesių Hogvartse bus vestuvės.
- Nebent Sneipas neiškentęs nuskandins ją katile.
- Man rodos, jinai jam aiškina, kaip taisyklingai plautis galvą, nes, žiūrėk, ji vis pasitaiso plaukus.
- Arba ji yra savamokslė kirpėja ir siūlo jam plaukų perdažymą…. Žaliai.
- Aš vistiek linkstu į vestuvių versiją. Pabandyk įsivaizduoti jų vaikus. Būrys mažų sneipiukų raudonais riebaluotais plaukais.
Jiedu sukrizeno ir ėmė toliau doroti pusryčius.Haris akimis susirado Džinę, kuri gyvai plepėjo su draugėmis. Kažkuri jų pagavo jo žvilgsnį ir greitai kažką sušnybždėjusi pirštu durė į jį. Džinė nė nežvilgtelėjo jo pusėn. Hariui sugedo nuotaika.
Netrukus raudonplaukė profesorė pakilo, ir, lydima priekaištingo Makgonagal žvilgsnio, susirinko šalimais gulėjusias nedideles pergamento skiauteles. Tada, užvertusi akis, ėmėsi keliauti link Grifų Gūžtos stalo.
- Cha, regis panelė bus pamiršusi, kad yra koledžo vadovė, - pašnybždom nusišaipė Hermiona, apdovanodama profesorę dar vienu paniekos kupinu žvilgsniu.
- Leisk jai apsiprasti, juk ji niekad dar nedirbo Hogvartse! - nespėjęs nuryti kąsnio,puolė ginti naujosios mokytojos Ronis.
- Oi, prašyčiau! Niekas juk jos nevertė apsikrauti pareigom, - pasipūtė Hermiona - Be to, nekalbėk pilna burna, tai šlykštu.
- Pasakė ta, kuri prieš porą minučių skundėsi užkrautu tvarkaraščiu, - taikliai pastebėjo Haris, ir Hermiona užraudo.
- Aš nesiskundžiau, o tik pateikiau palyginimą, jog, skirtingai nuo jūsų, aš mokysiuosi, o ne švaistysiu laiką, - įsikarščiavo ji, ir galų gale prunkštelėjusi pakilo nuo stalo ir nuskubėjo link durų, pakeliui veik išplėšdama sau skirtą pergamento gabalėlį profesorei iš rankų.
- Kas joms visoms pasidarė? - Sumurmėjo Ronis, niūriai nulydėdamas Hermioną akimis. Haris liūdnai linktelėjo.
Prie jų atkaukšėjusi profesorė padėjo priešais vaikinus jiems skirtus lankstinukus ir sekundėlei stabtelėjo. Nors akies kampučiu Haris pastebėjo, kad Ronis atsisuko į raudonplaukę ir paikai išsiviepė, jis jautė, kad mėlynos akys yra įsmeigtos ne į ką kitą, o į jį. Nors ir pratęs prie nuolatinių smalsių žvilgsnių, Haris pasijuto itin nejaukiai, ir lengviau atsikvėpė tik profesorei nuėjus.
- Va čia tai moteris! - suvapėjo Ronis, nužvelgdamas nueinančią mokytoją, ir Haris dalinai apsidžiaugė, kad Hermionos nebebuvo šalia. Tačiau šaltukas, padvelkęs nuo raudonplaukės, nusmelkė jį iki pat širdies gilumų, ir, bandydamas pamiršti nemalonų jausmą, Haris žvilgtelėjo į paduotą pergamento skiautę.
- Gerbiamieji mokiniai, norėtume jus informuoti apie šių metų pasikeitimus mokyklos taisyklėse. Nuo šiol lankomumo taisyklės bus ypatingai sugriežtintos, ir vienintelė pateisinama neatvykimo priežastis yra patirtos traumos, reikalaujančios intensyvios priežiūros arba keliančios pavojų gyvybei. Gegužės antra diena, nuo šiol paskelbta burtininkų bendruomenės švente ir karo aukų paminėjimu, yra ne darbo diena, - garsiai perskaitė pirmas eilutes, o likusias tiesiog permetė akimis.
- Šaunu. Tik dar tuzino taisyklių mums ir tetrūko, - sudejavo Ronis.
Po pusryčių, septintakursiai grifai patraukė link senojo Makgonagal kabineto, nes šis buvo nurodytas tvarkarašty - ten jau stoviniavo keletas Varno Nago atstovų ir tylomis šnekučiavosi apie ateinančias dvi pamokas ir galimus profesorės Klifton dėstymo metodus. Į pokalbį įsijungė ir grifiukai, tačiau nors kilo ne vienas ginčas, abu koledžai vienbalsiai nusprendė, jog griežtesnės mokytojos už Makgonagal surast neįmanoma.
Visiems mokiniams susirinkus, durys pagaliau atsivėrė. Įprastai mokytojai jas atverdavo patys ir stovėdavo šalia, kol moksleiviai sugūžėdavo į vidų, tačiau naujoji profesorė, regis, nusprendė šios tradicijos nepaisyti, ir į kabinetą įėjęs Haris pastebėjo, jog raudonplaukė stovi nugara atsirėmusi į savo stalą, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir su vos pastebima pašaipos gaidele stebi į kabinetą skubančius mokinius. Kitas jį pritrenkęs dalykas buvo Hermiona, kuri, kaip paprastai, šmurkštelėjo į pamoką pirmoji, tačiau vietoj įprastinės vietos klasės priekyje, šį kartą pasirinko atokiausią kampą paskutinėj eilėj, tarsi bandydama būti kuo toliau nuo nemėgstamos profesorės.
- Einam pas ją, - jis kumštelėjo Ronį, ir šiam žiojantis prieštarauti, greitai pridūrė - suprantu, kad tau knieti paganyti akis, bet be Hermionos pagalbos vargu ar tavo transfiguracijos gabumai ją sužavės.
Ronis greitai užsičiaupė, tada, akimirką pamąstęs, vėl žiojosi, ir vėl nutilo, galų gale linkteldamas ir nepatenkintas nusvyruodamas į galinį suolą.
Tik prisėdęs Haris apsižvalgė. Jau seniai pastebėjo, kad keičiantis profesoriui, keitėsi ir kabineto dizainas - išties, seniau patalpa tiesiog dvelkė Makgonagal griežtumu ir perfekcionizmu, tačiau dabar, nors pakito vos kelios detalės, paprastai tvyranti įtampa akivaizdžiai nuslūgo. Sienos buvo nudažytos švelnia oranžine spalva, narvely čirpavo kanarėlės, nedideliam akvariume, ant akmens, gulėjo išsidrėbusi didelė rūpužė ir abejingai stebėjo aplinką. Nors kabinete vyraujančios ramios ir kiek tingios nuotaikos buvo užkrečiamos, kažkodėl Haris jautėsi labai sunerimęs. Jis apsižvalgė ir greitai sumirksėjo pamatęs, jog profesorė įdėmiai stebi kiekvieną jo judėsį. Paširdžius nusmelkė tas pats bjaurus jausmas kaip ir ryte, ir Haris nuleido akis. Jis galėjo prisiekti, kad spėjo pamatyti mėlynose akyse žybtelint pergalingą ugnį.
Kai pagaliau baigėsi kasmetinės peštynės dėl vietų, ir šurmulys kiek aprimo, o paskutinis žmogus sėdo į jam skirtą kėdę, profesorė atsitiesė. Tik dabar Haris gavo progą pastebėti, jog profesorė Klifton buvo ganėtinai žemo ūgio, o prieš tai pasirodęs gyvas veidas buvo tarsi vaškinis, lyg numirėlio. Tik mėlynų akių ryškumas, irgi atrodantis nepernelyg natūraliai, dar, regis, siejo raganą su šiuo pasauliu. Lūpų kampučiams kilstelėjus į viršų, raudonplaukė žengė žingsnį į priekį ir švelniai suplojo rankomis - ūmai visi nusčiuvo. Haris sumirksėjo. Visiems, aišku, buvo begalo smalsu išgirsti, kaip sugebės prisistatyti žavioji mokytoja, tačiau ne tai tapo staigios tylos priežastimi. Neatsižvelgiant į judesių grakštumą ir lengvumą, bei ganėtinai atpalaiduojančią atmosferą ir tokią pat atsipūtusią profesorės išvaizdą, kažkas tarsi sustingdė visus esančius kabinete ir jų pasąmonei nusiuntė signalą, jog vienintelis žmogus turintis absoliučią valdžią šioje patalpoje, yra būtent smulki, trapi, ne visai akademiškais rūbais vilkinti ragana, stovinti priešais juos.
Haris akies kraštu žvilgtelėjo į Hermioną, kuri sėdėjo įsižiojusi ir negalėjo patraukti akių nuo mokytojos. Šalimais sėdėjęs Ronis atrodė taip, lyg jo galva būtų atsidūrusi tarp bluožto ir muštuko.
- Sveiki atvykę į transfiguracijos pamoką, - lėtai prabilo raudonplaukė, žvilgsniu nuskanuodama kiekvieną esantį klasėje. Hariui ir vėl pasirodė, kad ties juo mėlynų akių žvilgsnis stabtelėjo kiek ilgėliau negu prie kitų, bet šį syk jis drąsiai jį atlaikė, ir profesorės veide šmestelėjo mažytė šypsenėlė, - kaip vakar paminėjo profesorė Makgonagal, esu naujoji transfiguracijos mokytoja bei Grifų Gūžtos vadovė - profesorė Klifton. Prieš pradedant šių metų kurso apžvalgą, norėčiau užbėgti įvykiams už akių ir akcentuoti tai, kad nors mano metodika kardinaliai skiriasi nuo jūsų buvusios profesorės darbo ypatumų, tinginiavimo pamokų metu nepakęsiu.
Kažkas pavojingo žybtelėjo mokytojos akyse, ir Haris nejučiomis krūptelėjo. Vienintelis žmogus, per kurio pamokas vyravo tokia pat kapų tyla, buvo Sneipas. Tačiau, skirtingai nuo jo pamokų, čia vyravo ne baimė ir įtampa, o kažkas kito. Kažkas, ko pats Haris nesugebėjo paaiškinti, nors ir aiškiai jautė.
- Tikiuosi esate nuodugniai susipažinę su naujosiomis taisyklėmis, - ji kilstelėjo antakius, ir greitai šyptelėjo, nukreipdama žvilgsnį į klasės pusę, kurioje būriavosi grifiukai - taip pat, manau, verta paminėti, jog kaip ir mano pirmtakė, nežadu savo koledžui taikyti jokių nuolaidų. Kaip mokiniai man esatę visi lygūs, be jokių išimčių.
Haris ir vėl pagavo profesorės žvilgsnį. Jame nebuvo neapykantos ar pykčio, tai netgi buvo galima pavadinti sutapimu ar netyčiniu akių kontaktu, bet pasąmonėje Haris žinojo, kad raudonplaukė eilinį syk įsmeigė akis į jį ne be priežasties, ir tai jam kėlė nerimą. Tikriausiai tai buvo nežinomybė ir mėlynų akių paslaptingumas, kylantis todėl, jog iš jų nebuvo įmanoma nuspėti, apie ką mąsto savininkė. Vis tik kažkas profesorės išvaizdoje Harį baugino, ir jis nesuprato kodėl.Regis, Klifton tai jautė ir tik skatino.
Likusią pamokos dalį nieko ypatingo nebevyko - kaip profesorė ir minėjo, jie apžvelgė metų kursą, kuris Hariui pasirodė nepakeliamas, tačiau Ronis, akivaizdžiai norėdamas palikti geresnį įspūdį, garsiai prunkštelėjo ir pareiškė, kad netiki, jog tokie paprastučiai užkeikimai galėtų sudaryti VSMT užduotis. Nenorėdamas skaudinti draugo, Haris nuryjo kylantį juoką, tačiau nusisukęs sukrizeno į delną, o kai nustatęs rimčiausią veidą pasisuko atgal, pamatė, kad Hermiona persikraustė keliomis vietomis toliau. Ronis kaltai gūžtelėjo pečiais, kai ji sužaibavo į juos akimis, metusi žvilgsnį, kuris tiesiog rėkte rėkė, kad jeigu jis yra toks puikus transfiguracijos meistras, vaikinai apsieis ir be jos pagalbos.
Kitą pamoką, kai jau iškart teko kibti į darbą, Ronis ilgai atgailavo dėl savo žodžių ir pabandė taikytis:
- Hermiona, klausyk, aš juk tik pajuokavau. Juk žinai, kad aš nekertu transfiguracijos, - vos ne maldavo jis, tačiau Hermiona buvo užsispyrusi.
- Dabar pakartok tai garsiau, Ronaldai, - piktai prunkštelėjo ji - kad tavo dievinamoji Klifton išgirstų, jog nebūsi jos numylėtiniu transfiguracijos genijumi. Ar gal tu tikėjais bučkio už puikų dalyko žinojimą?
- Klausyk, juk žinai, kad tu esi mano mergaitė. O ji… Ji yra profesorė, gerai? - karštligiškai gynėsi Ronis.
- Ir kas iš to? - atšovė Hermiona, pašnairuodama į profesorę, kuri sėdėjo prie savo stalo ir svajingai žvelgė į kanarėles, - jeigu nori žinoti, galiu galvą dėt, kad ji pati išmano ne daugiau už tave.
- Bet juk ją priėmė dirbti, tai reiškia, jog kažką ji vis gi sugeba, - užpriekaištavo ir Haris.
- Oi, Hari, tik nesakyk, kad ir tu ten pat, - su panieka atkirto Hermiona ir dar labiau pasipūtė - tiesiog mirtinai reikėjo kažko, kas dėstytų transfiguraciją, o po paskutinių įvykių nelabai kas nori mokytojauti, štai ir viskas. Be to, ne visi profesoriai išmano, ką daro. Prisiminkite Lokhartą arba Treloni - manau, jog ši žurnalų viršelių gražuolė iš to paties molio.
- O galbūt tu tiesiog pavydi? - gudriai užklausė Ronis, ir tai buvo didžiausia jo klaida.
Nutrenkusi lazdelę ant stalo, Hermiona pašoko ant kojų, ir garsiai prunkštelėjusi susirinko savo daiktus ir nudrožė į Varno Nago pusę. Roniui atvipo žiauną ir jis nusipurtę lyg šlapias šuo.
- Po velniais, ką aš vėl ne taip pasakiau?
Pamokos gale niekas nenustebo, kad tik Hermiona sugebėjo paversti moliūgą aštunkoju, ir plačiai šypsodamasi profesorė apdovanojo Grifų Gūžtą dvidešimčia taškų, tačiau net tai nepakėlė jai nuotaikos, ir Hermiona tik niekinamai debtelėjo į mokytoją, kurios tai, regis, nei kiek nesutrikdė. Tik suskambus skambučiui, ji pirmojo šovė pro duris, palikdama Harį ir Ronį niūriai susižvelgti. Kadangi toliau buvo marios laisvo laiko, vaikinai nukeliavo link bendrojo kambario, kur įsitaisė prestižinėse vietose priešais židinį.
Hariui suvirpėjo širdis, kai jau po skambučio iš mergaičių miegamojo išlindo Džinė, ir nužvelgė juos su nedideliu smalsumu. Iš to kad ji neskubėjo, Haris susiprato, jog ir jai nėra pamokos, ir buvo beveik bepasiūląs prisijungti, tačiau prisiminė, kad jie nesikalba, ir tiesiog nuleido galvą. Ronis kurį laiką žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą.
- Gal jau susitaikykit? - pagaliau pasiūlė, kilsteldamas antakius.
- Gal jau nustok kištis ne į savo reikalus, Roni Poni? - atšovė Džinė, ir Ronis, suburbėjęs šį tą negražaus, nunėrė galvą. Haris spėjo pastebėti užraudonyjusias ausis.
Dėkingas draugui bent jau už bandymą kažką pakeisti, jis tarsi įgavo jėgų ir kilstelėjo galvą, vėl nužvelgdamas Džinę.
- Eee…Klausyk…Gal…Gal nori pasikalbėti? - pagaliau išvebleno Haris.
Džinė, sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir kietai sučiauptom lūpom, šiek tiek pasuko galvą ir pakėlė antakius, smarkiai savo išvaizda primindama motiną.
- Ir apie ką gi tu nori su manim pasikalbėti?
- Klausyk, tiesiog reikia, gerai? - Sumišo Haris, pats dar nežinodamas, ką tiksliai nori jai pasakyti. Ronis taip pat pakėlė galvą ir smalsiai nužvelgė draugą.
- Gerai, - sutiko Džinė ir linktelėjo, bet ne čia. Nenoriu, kad kas nors pašalinis klausytusi.
- Atsiprašau, ką tu vadini pašaliniu? Aš tavo brolis! - Subliuvo Ronis, tačiau Džinė tik nusišaipė.
- Puiku, einam, - Haris pakilo iš krėslo, stengdamasis nežiūrėti į Ronio pusę.
Jiedu su Džinę išlindo per angą ir sustojo koridoriuje. Ji vėl įsisteblyjo į Hario akis, lygiai taip pat, kaip ir prieš porą dienų Hogvartso eksprese, ir šis žvilgsnis, nelyginant su Klifton, paliko Harį be žado.
- Taigi…- tarė Džinė, tarsi bandydama paskatinti Harį kalbėti, - apie ką tu norėjai pasikalbėti?
- Klausyk…Šita..,- Haris gyliai įkvėpė, bandydamas sudėlioti mintis, bet protas visiškai nesutiko bendradarbiauti, ir galiausiai jis nusispjovė - Aš nežinau, kas ne taip, ir gali mane vadinti tokiu pat nenuovokiu, kaip Ronis, bet aš tikrai neįsivaizduoju, ką tokio padariau, kad šitaip su manim elgumeis.
- Ak šitaip? - Džinė pavojingai sužaibavo akimis, - kad /aš/ taip elgčiausi, Hari? Ar tu nors sykį susimąstei, kaip aš jaučiuosi? Tylėjau, kai mes išsiskyrėm, nes žinojau, kad tikrai tapsiu taikiniu, jeigu Pats Žinai Kas sužinos, jog mes draugaujame. Tačiau niekad nenustojau stengtis ir tikėti, kad kai viskas pasibaigs, mes vėl būsime kartu. Tačiau ką mes turime dabar? Praėjo keturi mėnesiai po to, kai tu sunaikinai Pats Žinai Ką, tačiau nieko! Haris Poteris džiaugiasi visuotiniu dėmėsiu ir fanių klubais, kurios pasiryžusios suplėšyti kiekvieną, kas tars nors menkiausią žodelį prieš tave, o Džinė Vizli toliau laksto paskui jį it šuniukas! Puikus variantas, nemanai?
Haris išsižiojo. Džinės žodžiai skaudino jį neprasčiau už nukryžiavimo užkeikimą, ir tuo pačiu metu jame užvirė nežemiškas pyktis.
- Aš nesidžiaugiu jokiu dėmesiu, man nuo jo bloga! - Riktelėjo jis - Man nei šilta nei šalta, yra tos fanės ar jų nėra - dėl manes, geriau jau manes nekęstu, negu laikytų dievaičiu. Ko tu iš manes nori? Oficialaus prašymo vėl būti mano mergaite? Aš maniau, kad tarp mūsų viskas vėl taip pat, kaip ir buvo.
- Na taip, tarp mūsų išties viskas taip pat, kaip ir buvo, - nusišaipė Džinė - kai aš buvau pirmakursė. Lyg ausų įsimylėjusi žymujį Harį Poterį, kuriam tebuvau draugo sesutė. Ir taip, aš tenorėjau, kad mes vėl būtume pora, nejaugi tai yra taip sunku suprasti?
Jos akyse sublizgo ašaros, ir Haris staiga pasigailėjo, kad pakėlė balsą. Nespėjus jam atsigauti ir atsiprašyti, priešais pat nosį švystelėjo raudoni plaukai, ir Džinė nuskubėjo koridoriumi, palikdama jį stovėti vieną. Haris tyliai nusikeikė.
- O tu vis gi ne svajonių jaunikis, kokiu tave laiko didžioji dalis mergaičių, - tingiai pakomentavo Storulė.
- Pranašystė, - burbtelėjo Haris, ir atsivėrus angai, įsiropštė atgal į bendrąjį kambarį, kur jo laukė Ronis.
- Na, kaip? - pasiteiravo jis.
- Geriau dar syk susikauti su Voldemortu, arba nueit į pasimatymą su Ambridž, - Haris prunkštelėjo ir susmuko atgal į krėslą.
- Suprantu…Tos mergaitės…Lengviau buvo nagrinėti Dumboldoro nurodymus, negu suprasti jo logiką.
Haris energingai sulinksėjo.
Per pietus jie pagaliau susimatė su Hermiona. Nors ši tebe širdo, tačiau matomai jau buvo atsileidusi. Haris žvalgėsi aplink, ieškodamas Džinės, nes vis dar planavo jos atsiprašyti, tačiau jos niekur nebuvo. Roniui nusisukus pasikalbėti su Neviliu, Hermiona greitai kumštelėjo Hario šoną, ir šiam atsisukus, linktelėjo į mokytojų stalą.
Klifton vieta, šalia Sneipo, buvo tuščia. Jis, regis, taip pat tai pastebėjo, ir karts nuo karto numesdavo žvilgsnį į kėdę, kurioje sėdėjo raudonplaukė profesorė.
- Ar nemanai, kad ji ne šiaip sau jį kalbina? - pašnybždom paklausė Hermiona.
- Manyčiau, kad ji tiesiog bando su juo susidraugauti, - gūžtelėjo pečiais Haris.
- O aš taip nemanau. Žiūrėk, Sneipas matomai suirzęs, kad jos nėra.
- Tada, turbūt, Semas ir Dinas yra teisūs ir tarp jų išties kažkas yra, - jis žiovtelėjo.
- Hari! Su ja tikrai kažkas ne taip. Ir ne, aš neturiu jokio pagrindo jai pavydėti. Kažkas yra labai, labai ne taip, - maldavo Hermiona.
Haris pagaliau pasidavė. Reiškias, ne jis vienas patebėjo, kad profesorė yra keistoka - ne tiek ji pati, kiek jausmas, kuris užvaldo jai esant šalia. Begalo pažįstamas jausmas.
- Žinau, - pagaliau sušnybždėjo ir jis - aš tai pajutau ryte, kai ji dalino taisykles. Tu išėjai, o jinai dar sustojo prie mūsų su Roniu. Nieko nesakė, tiesiog sustojo, vėliau nuėjo.
- Taip, taip, - karštligiškai sulinksėjo Hermiona - ir per transfiguracija…Ji labai keistai ir ilgai į tave žiūrėjo. Ir kaip ji visus užtildė… Ar nemanai, kad ji gal…Naudoja hipnozę?
Haris sumirksėjo. Išties, efektas buvo panašus. Tačiau šis pokalbis buvo visiškai beprasmis, o teiginiai niekaip nesisiejo.
- Nežinau…Gal, - lėtai nutęsė jis - tačiau ką tai turi bendro su Sneipu?
- Ne su Sneipu…O su juo grįžimu. Juk tu matei, kaip jis mirė, tiesa?
- Taip, - Haris linktelėjo, nusipurtęs nuo sugrįžusių prisiminimų. Jis visvien nesuprato, apie ką Hermiona kalba.
- Ar negalvoji kad Sneipas gali būti koks nors metamorfomagas, kurį ji užhipnotizavo? Nesu įsitikinus kam, bet… Manau, taikinys esi tu.
- Tavo vietoj, labiau rūpinčiausi Smirdžiumi, - pranešė balsas iš už nugaros, ir jiems atsisukus, Haris išvydo Džinę. Jos akys buvo kiek paraudusios.
- Kodėl? - Hermiona sumirksėjo, nustebinta tokio pareiškimo.
Haris prikando lūpą, prisiminęs traukiny matytą keistą Smirdžių ištikusį priepuolį. Nejaugi Džinė kažką žino?
- Ogi todėl, kad ne vien Klifton neatvyko pietauti. Įdomu tai, kad mačiau Draką besitrinantį prie jos kabineto.
Jis pažvelgė į Klastūnyno stalą, ir akimirkai sustingo. Išties, Smirdžiaus ten nebuvo.

Rodyk draugams

Šeštas skyrius. Naujienos.

Haris žengė vidun į džiaugsmingam šurmuly skęstančią pilį. Didžiulės menės nukabinėtos įvairaus dydžio ir turinio paveikslais, kurių gyventojai mojavo sugrįžusiems mokiniams, atrodė taip pat, kaip ir prieš joms virstant pelenais bei griūvėsiais. Šarvai praeinant mokiniams kaskart kimiai suklegėdavo, tarsi sveikindamiesi. Ilguose, painiuose, po visą mokyklą išsidriekusiuose koridoriuose, skraidė permatomos, skleidžiančios sidabrišką švytėjimą, šmėklos. Viena jų, daili viduramžių dama, pamerkė Hariui akį. Šis atsakė šypsena Rovenos Varnanagės dukteriai, kuri pernai padėjo jam išgelbėti burtininkų bendruomenę nuo Voldemorto. Per šešeris metus praleistus pilyje Haris negalėjo prisiminti nė vieno karto, kada mokslo metų puota buvo šitokia nepaprastai džiaugsminga. Net nuo deglų krentanti šviesa buvo visiškai kitokia. Ir štai vėl, pirmąjį kartą po Voldemorto prisikėlimo, Haris ir vėl pasijautė gyvenantis pasaulyje, kuriame tvyro tik tyra, blogio nesutepta, magija.

Įėjęs į didžiąją salę, kuri tradiciškai buvo išpuošta milijonais virš galvų sklandančių žvakių, jis patraukė prie Grifų Gūžtos stalo, turbūt pirmą kartą visiškai nesutrikdytas visų tų žvilgsnių ūmai nukrypusių į jį. Klestelėjęs tarp Nevilio ir Hermionos, Haris žvilgtelėjo aukštyn, ir jo veide, lyg prieš septynerius metus, suspindėjo vaikiškas susižavėjimas ir nuostaba. Pirmą kartą salės lubos neatspindėjo tokio dangaus, koks buvo lauke - jis nebuvo užtrauktas debesimis, aiškiai švietė žvaigždės. Haris net aiktelėjo, pastebėjęs, kad kas akimirka bent viena nukrenta, palikdama vos sekunde matomą šviesos ruoželį. Pajutęs ranką ant savosios, jis atsisuko į Hermiona, kurios akyse blizgėjo ašaros, nors ji ir plačiai šypsojosi.

- Lubos užkerėtos, kad atrodytų kaip tikras dangus, skaičiau „Hogvartso istorijoje“. – sužnybždėjo ji, kaip ir pirmą kart pamačiusi salę gaubiantį naktinio dangaus skliautą.

Pakerėtas oro perpildyto magija, nerimu, lengva baime, Haris buvo visiškai pamiršęs apie nesėkmingą kelionę pirmyn. Kol neužmatė netolimais sėdinčią Džinę, kuri gyvai šnekėjosi su Dinu, kuris, regis, dar nebuvo pamiršęs, jog kadaise jie draugavo. Haris galėjo prisiekti, kad akies krašteliu Džinė buvo pažvelgusi į jį, ir jos lūpų kampučiai kilstelėjo į viršų. Staiga jausdamasis taip, lyg visą magiją galėtų tiesiog išgaruoti, jis nusisuko, visiškai surūgęs.

- Velniop ją, drauguži, - patapšnojo jam per petį Ronis – nežinau dėl ko, bet ji tau kerštauja.

„Taigi“, liūdnai pagalvojo Haris, bet nieko nepasakė. O Ronis toliau tęsė savo tiradą:

- Čia yra tuntai mergaičių, kurios galvą padėtų, kad tik su tavimi pasišnekėti – jos svajot nedrįsta apie draugystę su tavimi! Pameni, kai grįžome į kupė visiškai sutaršyti ir veik sudrąskyti? Tai va, tavo fanių klubas pasistengė… Bandė išsiaiškinti, kuriame kupė tu sėdi, kelios bandė paimti ir mūsų autografus… Ar ne, Hermiona?

Bet Hermiona neatsakė. Sedėjo akmeniniu veidu, net nežiūrėdama į vaikinų pusę.

-Kas yra? – susirūpinęs paklausė Haris, bet netrukus ir pats pastebėjo tai, kas privertė suakmenėti daugumą salėje. Tik Ronis, regis, nelabai suprato, kas taip šokiravo draugus.

- Kur jūs ten spoksot? – neramiai paklausė, bet atsakymo nesulaukė. Hermiona tik pirštu parodė į mokytojų stalą, ir ūmai Ronio akys išsipletė.

Prie mokytojų stalo sedėjo ne kas kitas, o pernai metų direktorius, Dumbldoro žudikas, Hario nekenčiamiausias mokytojas, ir visiškai išteisintas po mirties žmogus. Kurio palaikų niekas taip ir nerado. Severas Sneipas. Išbalęs labiau negu paprastai, nežmoniškai sulysęs, riebaluotuose plaukuose švietė kelios pilkšvos sruogos, bet tai buvo jis. Tas pats, ką pernai Haris matė mirštant. Netekęs amo jis tiesiog spoksojo į Sneipą, niekaip negalėdamas suprasti – kaip? Juodas ir susiraukęs, jis sedėjo ir spoksojo į vieną tašką ant stalo, lyg koks senas, peraugęs šikšnosparnis. Žvilgtelėjęs kairėn, Haris iškarto suprato priežastį - šalia sedėjo jauna moteriškė, kuri akivaizdžiai labai įkyriai kalbino tariamai mirusį žmogų. Tamsiame Sneipo sukurtame fone, ji atrodė dar ryškesnė negu buvo – ilgi raudoni plaukai buvo surišti į kasą ant dešinio šono, prasegtas trumpas juodas švarkelis leido pamatyti didelė iškirptę ir purpurinės suknelės lopinėlį, o tamsių mėlynų akių spindėjimą užgožė tik akinanti šypsena. Haris išgirdo pašonėje prunkščiančią Hermioną.

-Įdomu, ką ji dėstis? Madas? – suraukė nosytę ši, bet Ronis išsyk užprieštaravo.

- Tikiuosi, kad bus nauja Grifų gūžtos vadove. Jauna, graži, iš to kaip kalbina Sneipą, spėju draugiška…

- Išvaizda ne viskas, - piktai atšovė Hermiona, o Ronis iškosėjo kažką panašaus į Lokhartas.

Haris apsižvalgė. Kai kurie mokiniai vis dar aikščiojo žiūrėdami į Sneipą, o daugiausiai vyriška mokyklos dalis aptarinėjo raudonplaukę mokytoją. Haris sumirksėjo, ir kelias akimirkas spoksodamas į Klastūnyno stalą, prapliupo juokais. Kumštelėjęs Roniui, kuris tęsė ginčą dėl neaiškiosios mokytojos, pirštu parodė į Smirdžių.

-Ko tu… Ooo…, - Ronis nusižvengė, - kažkas įsimylėjo.

Ir tikrai, Haris niekada nematė, kad Smirdžius į ką nors spoksotu tokiu dievinančiu žvilgsniu, kaip į naująją mokytoją. Mokykla tarsi susiskaldė į dvi dalis – tuos, kurie negalėjo atsistebėti Sneipo grįžimu, ir tuos, kurie nerimo spėliodami, kas ta raudonplaukė moteriškaitė.

- Ji matyt darbuotoja iš ministerijos, atėjo pažiūrėt, ar Hogvartsas tikrai veikia – garsiai mąstė kažkoks ketvirtakursis.

- Eik jau, - suniekino jį draugas, -be jos trūktų vieno mokytojo, reiškiais ji yra naujoji mokytoja. Įdomu… Ką ji dėstis?

Diskusijos netilo iki pat to momento, kai didžiosios salės durys atsivėrė ir mažuliukas kerėjimo mokytojas, profesorius Flitvikas, vidun įvedė išsigandusių pirmakursių virtinę. Drebėdami šie žvalgėsi po salę, o tuo tarpu profesorius atnešė trikoję taburetę ir senąją paskirstimo kepurę, ant kurios dar matėsi degimo žymės. Haris pajautė, kai pašonėję kruptelėjo, ir tada išdidžiai krūtinę išpūtė Nevilis. Hariui šyptelėjus, kepurėje prasivėrė plyšys, ir ši pragydo:

Nelaimės aplenkė jau mus,

O Hogvartsas dar tebestovi.

Pakelkime pilnus stiklus -

Numeskim karo svorį.

Kovojom narsiai kaip antai

Mus mokė patsai Grifas,

Kaip Varnanagė atidžiai

Dėliojom spąstų kilpas.

Ir kaip Švilpynė atsidavę

Kerais nugynėm priešus,

Ir kaip Klastuolis, pasimetę,

Rišom draugams riešus.

Bet negandos praėjo,

Ir vėl mes susirikom,

Nors daug kas galvą ten padėjo,

Tikrai jų neužmiršom.

Nei keistuolio Ruknos,

Nei ištikimos pelėdos,

Kai buvo naktys ūkanos

Ataušo jų ir pėdos…

Prisimename Niurzgą,

Nors ir prasikalto,

Ir Fredį, Remą, Nimfadorą,

Kur kovot tuoj pat suskato.

Pagerbkim brolį Krivį,

Kuris pilin prasmuko,

Kurs gavęs kerų kirtį

Negyvas žemėn smuko.

Bet mes vėl susirinkom

Naujų jėgų pilni.

Paskirstymą pradėkim

Laimės kupini.

Pasibaigus kepurės dainai, salė pašėlo ploti – garsiau negu kada prieš tai. Dauguma net atsistojo. Profesorius Flitvikas nunešė kepurę atgal, o grįžęs užsilipo ant taburetės ir išviniojęs ilgą pergamento ritinį ėmė kviesti mokinius pagal pavardes. Haris nuoširdžiai stengėsi sekti visą tai, bet garsiai maisto reikalaujantis skrandis beprotiškai blaškė dėmesį, ir po to, kai Linali Hant buvo paskirta į Grifų Gūžtą, Haris visiškai pamiršo klausyti, ir visą likusį laiką praspoksojo į Sneipą, bandydamas suprasti, kaip šiam gavosi likti gyvam. Iš sapnų karalystės jį pažadino profesorės Makgonagal balsas, nuskardėjęs ne ką tyliau negu antai Dumbldoro – ir vis gi ji niekada neprilygs Dumbldorui.

- Sveiki atvykę bei sugrįžę į Hogvartsą. Begalo malonu matyti jus visus pagijusius po pavasario įvykių.- jos balsas sudrebėjo, - Vaišės prasidės po kelių trumpų skelbimų apie pasikeitimus mokyklos personale. Pasveikinkime sugrįžusį apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoją profesorių Sneipą.

Haris pastebėjo, kaip direktorė pati kruptelėjo. Sneipui atsistojus, ir tingiai linktelėjus, nuaidėjo skystučiai plojimai, palydimi šurmuliu. Nuoširdžiai plojo, matyt, tik šalimais sėdinti raudonplaukė. Sneipui atsisėdus, profesore Makgonagal tęsė savo kalbą.

- Naująją mokyklos pavaduotoja tampa herbalogijos mokytoja profesorė Diegavirtė.

Švilpynės stalas tesiog pašėlo. Švilpinukai ne tik plojo, bet klykė, trypė, beveik visi atsistojo. Mandagiai paplojo ir Grifų gūžtos bei Varno nago stalai, tik Klastūnynas, kaip paprastai, maivėsi. Tik tiek, kad tris kartus tyliau, negu tai būtų buvę prieš porą metų. Makgonagal pristatė porą naujų mokytojų, tokių kaip runų, astronomijos, aritmomantijos… Teliko viena nepristatyta persona, ir dvi laisvos vietos. Profesorė prakalbo su šypsena, tarsi žinodama, kad visi beprotiškai nekantrauja.

- Na, ir paskutinė naujoji mokytoja.. Grifų gūžtos vadovė, kuri užims mano transfiguracijos mokytojos vietą… Pasveikinkitę profesorę Klifton.

Raudonplaukė mokytoja grakščiai pakilo nuo savo kėdės, ir su plačia šypsena pamojavo mokiniams, ir šie, aišku, pasileido ploti. Šį kartą labiausiai plojo Grifų gūžtos stalas, nors kai kurios mergaitės, pavyzdžiui Hermiona, sudejavo. Salei vėl aprimus, ir profesorei Klifton atsisėdus, direktorė ir vėl prakalbo.

- Tai tiek. Teprasideda puota.

Stalai, kaip ir kasmet, išsyk apsikrovė įvariausias valgiais, ir kaip kasmet, Haris susikrovė visko po truputi, kadangi išsirinkt buvo neįmanoma. Sukirtus visko po dvi porcijas ir prisisprogus kaip už tėvynę, atsirado desertai – didžiausias tortų, pyragų, pyragėlių, sausainių, saldainių, eklerų pasirinkimas. Užpildytas skrandis ūmai ištuštėjo, ir visi ėmė vėl kirsti, lyg kelias savaites nematę maisto. Į puotos galą Haris jautėsi kaip niekad apsnūdęs, ir jau buvo bepradedąs svajoti apie savo šiltą lovą su baldakimu, kai profesorė Makgonagal pagaliau pranešė, kad laikas skirstytis. Haris neprisiminė, kaip jis tą vakarą pasiekė miegamąji, neprisiminė ir slaptažodžio… Tik tai, kad išsyk užmigo, nė nenusiėmęs rūbų.

Rodyk draugams

Penktas skyrius. Kelionė namo

Traukinys pajudėjo. Mokiniai net persisvėrę per langus mojavo vis tolstantiems tėvams, kai kurie vis dar šukaliojo, kad viskas bus gerai, tarsi ramindami susigraudinusias motinas. Hogvartso ekspreso šurmulys buvo toks įprastas, toks jaukus ir toks širdžiai mielas… Haris negalėjo nesusimąstyti, kiek daug vien tik tas garsas jam reiškė – pabėgimą nuo Durslių, grįžimą į pasaulį, kuriam jis priklauso, krūtinę kutenantį jaudulį, ir pirmakursio baimę – į kokį koledžą jį paskirs, ir koks gi bus tas paskirtymas? Netrukus raudonasis garvežys jau lėkė žaliuojančiomis pakelėmis, karts nuo karto žaibo greičiu pravažiuodamas smulkius žiobarų kaimelius, o kupė tebetvyrojo tyla bei įtampa.

-Na? – pakartojo Džinė, tūžmingai spoksodama tiesiai Hariui į akis. – Ar nenori man nieko pasakyti?

Stengdamasis nepastebėti jos smerkiančio žvilgsnio, Haris nusuko akis į langą, už kurio toliau šmėžavo besidriekiančios pievos. Jis nesuprato, ko Džinė iš jo nori, bet klausti to tiesiogiai – nedrįso. Nors ji ir nebuvo tokia jautri, kaip visos mergaitės, Haris žinojo – ji isižeistų dėl tokio tiesmukiškumo. Jam reikėjo skubiai kažką sugalvoti.


- Aaa… – nutęsė jis, visiškai neišmanydamas, ką dabar turėtų sakyti – Atsiprašau?

Džinė išpūtė akis. Kelias akimirkas spoksojo į jį nustebusi, ir tada nelauktai prapliupo juokais.

- Dievaži! Daraisi toks pat nenuovokus, kaip ir Ronis.

Nemaloniai nuraudęs, Haris išspaudė menką šypsenėlę – jis aiškiai prašovė, bet Džinė, regis, dėl to visiškai nesupyko. Atvirkščiai – jos žvilgsnis tapo kiek nuolaidesnis, bet buvo aišku, kad ji vis dar nori, kad Haris laužytų galvą. Visiškai sutrikęs jis pasikasė pakaušį, ir mintimis, kaip niekad karštai, pritarė Roniui – mergaičių neįmanoma suprasti.

Minutės bėgo, o Džinė tuo pačiu erzinančiu žvilgsniu stėblyjosi jam į akis, laukdama bent kokių susivokimo ženklų. Nebentenkantis kantrybės, Haris tiesiog nusispjovė – matyt, jam, kaip ir jo geriausiam draugui, nebuvo lemta suprasti moteriško proto.

- Džine, aš tikrai nežinau, apie ką tu šneki.

Jos reakcija buvo baisesnė, negu Haris numatė. Ne, ji neapsipylė ašaromis, nepuolė rėkti, neišbėgo iš kupė trenkama durimis – Džinė tebesedėjo čia. Tačiau nusivylusi, ir aiškiai nelaiminga. Jai nusisukus į lango pusę, Haris išsyk pasigailėjo dėl to, ką pasakė. Kurį laiką vėl tvyrojo tyla, kurią drumstė tik bėgiais skubantis garvežys.

Jausdamas vis didesnę ir didesnę kaltę, Haris jau žiojosi kažką sakyti, bet tuo momentu atsiverė kupė durys, ir įvirto Nevilis, rankoje gniauždamas savo rūpužioką Trevorą.

- Labas, Nevili, malonu tave matyti, - iškart, neleisdama Hariui nė susivokti, prakalbo Džinė – kodėl tau neprisėdus su mumis?

Nevilis, aišku, klestelėjo šalia, priešais Harį. Džinė jo pusėn nebepažvelgė, ir su pernelyg dideliu smalsumu ėmė klausinėti apie Nevilio atostogas. Haris, jausdamasis vis prasčiau suprato, jog jai reikėjo dingsties, kad jo nepastebėti. Pusę ausies besiklausydamas pokalbio („Senelė manimi taip didžiuojasi, kad vasara vykome į Havajus. Kad matytum, kokių jie ten augalų turi – maniau, kad profesorė Diegavirtė tik išsigalvoja!”), Haris nusisuko atgal į langą, tikėdamasis, kad Ronis su Hermiona greitu laiku pasirodys. Nevilis kelis kart bandė kreiptis į Harį, bet Džinė akimirksniu grąžindavo jį atgal į jų pokalbį, tarsi norėdama, kad Haris liktų nepastebėtas.

- Nuostabu, - burbtelėjo sau panosei Haris, kai Neviliui pabandžius paklausti, kada atvažiuos ragana su užkandžių vėžimėliu, Džinė patraukusi jį už rankovės ėmė tarškėti apie kažkokį augalą, kurio pavadinimo Haris net ištart negalėtų. Nevilis, kaip visada, vos kalba krypdavo į herbalogiją, įsitraukė į pokalbį su nauju užsidegimu, visiškai pamiršdamas apie Harį ir alkį.

Valandos slinko lėtai – pirmą kartą kelionė į Hogvartsą taip prailgo. Haris dirstelėjo į laikrodį ant riešo – pusė pirmos. Tuoj turėtų pradėt vaikščioti moteriškė stumdanti vėžimėlį su skanėstais. „Kagi,“ Liūdnai mąstė Haris, žiūrėdamas, kaip už lango pamažu nyksta pievų žaluma „Kramtymas irgi šioks toks užsiėmimas..“ Vos durys atsivėrė, Haris jau traukėsi savo pinigų kapšelį, bet pro duris įsverdėjo ne užkandžiais prekiaujanti ragana, o Ronis su Hermiona. Atrodė baisiai – abu buvo sutąršyti, Ronio apsiaustas keliose vietose įplėštas, o Hermionos plaukai stovėjo vos ne piestu.

Smukęs ant sėdynės prie Hario, Ronis atsakė paprastai į klausiamus draugų žvilgsnius:

- Nė nedrįskit klausti. Patys pamatysit, kai atvyksim į pilį.

Sumirksėjęs Haris pasijautė dar labiau sutrikęs. Ramybės nedavė ir kaltoka, Hermionos veidą puošianti šypsenėlė.

- Hermiona, kas čia… – Džinė nespėjo užbaigti klausimo, kai kupė durys vėl atsivėrė. Šį kartą tai buvo vėžimėlis su užkandžiais, ir Hariui pašokus ant kojų, Ronis tylutėliai sudejavo:

- Paimk už mane Berti Bots, aš nevalioju atsistot. Pinigus grąžinsiu, kai nors kiek atsigausiu.

Haris stodamasis pažvelgė į Džinę, tikėdamasis pamatyti jos tokį pat sutrikusį ir pasimetusį žvilgsnį, klausiamai nukreiptą į jį, tarsi ji tikėtusi, kad šis turi kažkokį paaiškinimą – bet Džinė nė neplanavo pažvelgti jo pusėn. Akimis ji įdėmiai nagrinėjo užkandžių vėžimėlio turinį, tarsi niekada nebūtų jo mačiusi. Suirzęs Haris išėjo iš kupė, ir pagriebęs pakelį šokoladinių varlių, moliūgų pyragėlių ir Berti Bots, sumokėjo pinigus, ir nelaukdamas grąžos, grįžo. Bet šį kart nežadėjo ilgai užsilikti – pernelyg jam įgryso tas abejingumas, kažkoks slapukavimas, ir neaiškios užuomenos – argi pernai, nagrinėdamas Dumbldoro nurodymus jis jų neapturėjo pakankamai? Naujai pykčio bangai užliejant krūtinę, Haris tiesiog numetė skanėstus ant sėdynės, ir kažką neaiškiai sumurmėjęs, jog greitai grįš, vėl išėjo.

Traukinys dundėjo bėgiais, o Haris, iki galo nesuprasdamas, ko pats nori, stovėjo atsirėmęs į kupė duris. Buvo įtartinai tuščia. Visi mokiniai, it susitarę, sedėjo užsidarę savo kupė. Iš vienos pusės Haris tuom džiaugėsi – turbūt dabar nepakęstų jokių kuždėsių, kurie lydėjo jį nuo pat pirmos dienos Hogvartse. O iš kitos pusės, dabar, kaip niekad, net labiau negu penktame kurse, jis norėjo būt išgirstas ir suprastas. Ūmai atsivėrė vienos kupė durys, ir lauk išgoglino ne kas kitas, bet Smirdžius, išblyškęs labiau, negu paprastai. Prisimerkęs Haris kišenėje sugniaužė lazdelę, bet Drakas, regis, jo netgi nepastebėjo. Uždaręs sau už nugaros duris, Hario nuostabai, jis susmuko ant grindų, ir kurį laiką tiesiog klupėjo. Tada pakėlė galvą, ir vos ne iš karto ją užvertė. Haris matė, kaip isitempia jo kaklo gyslos, tarsi jis būtų buvęs raižomas kažkokio neaiškaus, bet ir nepakeliamo skausmo. Kažkuom tai priminė tą vieną kartą, kai Hariui teko matyti Lubino pasivertimą vilkolakiu. Jį nukratė šiurpas – juk negali būti… Ne. Nelogiška – šiąnakt tikrai ne pilnatis, o ir be to, saulė dar buvo veik aukščiausiame taške. Bet regėdamas skausmo grimasą Smirdžiaus veide, Haris nenoromis nesugebėjo atmesti tos versijos, kad ir kokia absurdiška ji buvo. Netrukus, matyt pasigedusi Drako, į koridorių ir išėjo Pensė Parkinson, klastuolė su mopso fizionomija. Ši sucypė neprasčiau už tetą Petuniją, ir puolė kratyti Smirdžių, tarsi tai būtų kažkuom padėję. Jos pačios, ir Hario nuostabai, Drakas šiukščiai ją nustumė – paprastai jis, it didelis tingus katinas, maloningai leisdavosi jos glamonėjamas. Atsistojęs ant kojų, ir kiek svyruodamas, jis grįžo atgal į kupė. Apstulbusi Pensė, kaip šuniukas, nusekė iš paskos, uždarydama duris. Haris nesusiprato kas vyksta, bet žinojo, kad būtinai turi apie tai papasakoti draugams.

- Gal jį.. Supykino? – Pasiūlė savo versiją Nevilis, nukąsdamas šokoladinei varlei galvą, - arba suvalgė itin šlykščią pupelę?

Hariui baigus pasakojimą, visi sedėjo suglumę, ir toliau nervingai triauškė saldėsius. Ronis pagrumojo Neviliui trupiniais aplipusiu pirštu, aiškiai abejodamas jo versija:

- Baik jau, pernelyg gerai būtų. Lažinuosi, kad kažkas kupė pajuokavo apie jo nevykėlį tėtuką, ir mažulis Drakas išėjo paverkti.

Hermionai sukikenus, Ronis išdidžiai atsatė krūtinę, ir suleido dantis į pyragėlį. Haris nieko neatsakė – jie to nematė. Po Voldemorto nuvertimo, regis, netgi Hermiona su Roniu atsipalaidavo. Bet su Smirdžium tikrai kažkas buvo ne taip, ir tai kėlė Hariui nerimą. Tik tiek, kad dabar šnekėti buvo beviltiška – draugai akivaizdžiai buvo pernelyg geros nuotaikos. Staiga Haris pajuto, kažką baksnojant jam į kelį.

-Hari, tu mane girdi?

Jam pašoko širdis – po nevykusios kelionės pradžios, Džinė vėl ėmė su juo šnekėtis. Kvailai sumirksėjęs, Haris atitoko.

- Taip?

-Aš paklausiau, ar negalėtum paduoti šokoladinės varlės. Tau už nugaros – Džinė kilstelėjo antakius, ir Haris suprato, kad ji tebeširsta.

- Taip.. Taip, - Jis atkišo jai varlę, ir Džinė, apdovanojusi jį dar vienu smerkiančiu žvilgsniu, grįžo prie akivaizdžiai nuobodžios diskusijos apie Juodosios Pelkių Ežiažolės trąšas.

Už lango jau buvo tamsu, o traukinys pamažu mažino greitį. Akimirksniu persirengę, jie iššoko iš traukinio, kur lauke juos pasitiko galingas balsas:

- Pirmakursiai, paskui mane!

Išsišiepęs lyg ausų, aiškiai išsiskiriantis iš mokinių minios, Hagridas mojavo dideliu žibintu.

- Sveikas Hagridai, - prarėkė minią Hermiona, skubėdama link jo.

Milžinas žvilgtelėjo žemyn, ir kažkur barzdos tankmėje jo šypsena padidėjo bent du kartus.

- Labas, Hermiona. O, štai ir Ronis, Nevilis, Džinė, ir aišku, burtininkų pasaulio didvyris, - jis draugiškai pliaukštelėjo Hariui per nugarą, ir šis tik užsikabinęs už šalimais stovinčio ketvirtakursio nesiplojo nosim į žeme. – Na, aš turiu bėgti, susitiksim didžiojoj salėj. Pirmakursiai, paskui mane! – pamerkęs jiems akį, Hagridas su būriu išsigandusių pirmamečių patraukė link ežero, kur jų laukė tuntas valtelių.

Eidamas link karietų, Haris aiškiai prisiminė, kaip pats pirmą kartą išvydo Hogvartsą. Prisiminė ir tą jaudulį, susižavėjimą, apėmusius tuo momentu, kai deglų apšviesti didingi pilies konturai išniro iš tamsos.

- Apėmė nostalgija? Čia dėl atmintukių. Žinojau, kad jų turi, - pasigirdo už nugaros svajingas balsas. Hariui nereikėjo net atsisukti.

- Labas Luna, - už jį pasakė Džinė, - Kaip praleidai atostogas?

- O, puikiai, - ji šnekėjo taip,tarsi būtų jas tik susapnavusi. Ronis, keldamas koją į karietą, prunkštelėjo – Tėčio padaryta Varnanagės diademos kopija sulaukė labai didelio pasisekimo… Visą vasarą keliavome po visas šalis, nes mus kvietė į įvairias parodas. Tik keista, kad aš juos dominau labiau, negu tėčio kurinys…

Dabar jau prunkštelėjo ir Hermiona. Kai visi sulipo į karietą, Luna toliau isijautusi dėstė savo:

- Dar tėtis sužinojo, kad Prancūzijoje yra įsikūręs Susmauktaragių Krankišių klubas, ir dabar jis tapo jų auksiniu nariu.

Niekas jai nebeatsakė, tik susižvelgę pakeitė temą į tai, kas dabar užims daugumą laisvų mokytojų kėdžių. Karietai sustojus, draugai išlipo ir patraukė vidun, tik Haris sustojo, ir dar kurį laiką žiūrėjo į gigantišką pilį, prieš kurią jis tebuvo nykštukas.

- Einam, Hari, puota tuoj prasidės! – paragino jį Nevilis, bet Haris tik papurtė galvą.

- Jūs eikit, aš tuojaus jūs pasivysiu.

Draugams nuėjus, jis dar kurį laiką žiūrėjo į pilį, kuri prieš porą mėnesių pleškėjo ugnyje, kurioje žuvo jam brangiausi žmonės, ir kuri davė jam daug daugiau pamokų, negu buvo jo tvarkraštyje. Nejučiomis Haris nusišypsojo.

- Štai aš ir namie.

Gyliai įkvėpęs jis įžengė į pilį.

Rodyk draugams

Ketvirtas skyrius. Atgal į Hogvartsą.

- Maniau, jis jau išaugo iš šitų nesąmonių, - piktai murmėjo Hermiona, kai jiedu lipo laiptais į viršų.

Nesvarbu ką ji besakė, Haris jautėsi kaltas. Ir vėl jam atiteko visas dėmėsys, kurio jis nei kiek netroško, o Ronis… Ronis, kaip ir paprastai, buvo paliktas šešėlyje. Atrodė, kad gyvatės raitosi pilve, ir lėtai ėda jį iš vidaus, kai Haris apie tai mąstydavo. Širdyje jis širdo ant savo geriausio draugo, kad šis negalėjo už jį bent jau kiek pasidžiaugti, bet iš kitos pusės - Haris buvo katik pakviestas į Ronio mylimiausią kvidičo komandą…. Haris ir vėl ūmai pasijuto it ketvirtame kurse, kai Ronis, isitikinęs jog jis pats įmetė savo vardą į taurę, su juo nebesišnekėjo. Paširdžius išsyk nusmelkė baimė - dabar, kai jau viskas baigėsi, jis mažiausiai norėjo pyktis su geriausiu draugu.

Jie užlipo į paskutinį aukštą, kuriame buvo Ronio kambarys - bent jau taip skelbė prie durų prikalta medinė, atsilupusiais dažais, lentelė. Atvėrę duris draugai rado Ronį sėdintį ant lovos, ir tykiai šnopuojanti. Kambary kažko trūko, bet Hariui niekaip neatėjo į galvą, ko.

- Oi Roni… - su užuojauta prabilo Hermiona, jos žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į šiukšliadėžę. Pažvelgęs ten, Haris išsyk suprato, kas dingo iš kambario.

Mediniame kibire, kartu su nereikalingom pergamento skiautėm, gulėjo ir suglamžyti orandžiniai plakatai, kadaise puošę kambario sienas. Prie šiukšlinės buvo numesta ir sukarpyta Čadlio partrankų patalinė, kuria prieš daugėl metų Ronis gyrėsi.

Haris dalinai apsidžiaugė, kai Hermiona nerado žodžių kaip užbaigti sakinį. Kurį laiką kambary tvyrojo tyla, tarsi kiekvienas būtų įtemptai mąstes, kol Hermiona vėl pabandė užvesti kalbą.

- Roni, juk girdėjai, Haris atsisakė…

Pagavusi Ronio žvilgsnį, ji išsyk nutilo. Šį kart Haris nusprendė taip pat nebetylėti.

- Būtent, - karštai linksėdamas pasakė jis - jau geriau sulaužyčiau savo ,,Žaibą”, negu prisijungčiau prie Deringo kompanijos. Ar girdėjai, kaip jis šnekėjo su Hermiona? Negi pats norėtum susidėtum su tokia kompanija?

Ronis pabandė kažką žiopčioti, bet nutilo. Haris pastebėjo užraudusias ausis, kas šioje situacijoje daugiau mažiau buvo geras ženklas.

- Na..,- suvebleno jis, nepakeldamas akių į draugus - Juk jie geriausia komanda lygoje.. Dėl tokios garbės aš galėčiau pakęst tą snobišką elgesį…

- O aš ne, - ramiai atšovė Haris, bandydamas susivaldyti ir nepradėti rėkti ant draugo.

Hermiona tik linktelėjo, tarsi bijodama vėl pradėti kokį netinkamą sakinį. Ronis pakėlė akis, lengvai šypteldamas.

- Išties… Atsiprašau, pasikarščiavau.

- Mes jau pripratę, - tepasakė Hermiona, ir apsipylusi ašaromis puolė jam ant kaklo.

Negrabiai glostydamas jos nugarą, Ronis kaltai šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais, vien lūpomis pasakydamas, kad jam nelemta suprasti silpnosios lyties.

*       *       *

Roniui apsiraminus, trijulė suklėpusiai ir girgždančiais laiptais nusileido apačion, kur rado visus Vizlius jau baiginėjančius pietus. Ore, kaip ir per pusryčius, tvyrojo nejauki tyla. Draugams nervingai stoviniuojant, ponia Vizli atsigavo pirmoji:

- Ko jūs laukiate? Sėskite, pietūs baigia ataušti!

Tyla bei įtampa nekrito ir Hariui pjaustant avienos žlėgtainį, ir tai jam visiškai nepatiko. Niekas, regis, nedrįso pradėti kalbos, dar iki galo neatsigavę po Deringo audringo apsilankymo.

- Hari, vaikeli… – Tylą vėl nedrasiai pertraukė ponia Vizli, uždėdama ranką Hario – Ryt vykstu į skersinį skersgatvį, ar tau ką nors be vadovėlių dar paimti?

- Na jau, Mole, - užprotestavo ponas Vizlis – Manau turėtum jaunimėlį pasiimti su savimi – jiems visai būtų neprošal prasivėdinti…

- Ne, aš liksiu, - kiek patylėjes atsakė Haris, - ir man nieko ypatingo nereikia, tik kolbų, rašalo buteliukų ir kelių naujų plunksnų.

Susižvelgę Vizliai tik linktelėjo, ir toliau puolė doroti maisto likučius.

*       *       *

- Man ji atsibodo! Ižuli, nemandagi ir pernelyg pasikėlusi mergiotė!

Liucijus Smirdžius nervingai minė po kambarį, sukryžiavęs rankas sau už nugaros. Jo akyse atsispindinčios liepsnos rėkte rėkė apie pernelyg greitai senkančią Mirties Valgytojo kantrybę.

- Gal reikėtų su ja pasikalbėti? Na taip, su ja sunku susitarti, bet jeigu pabandytume gražiuoju… – Narcisa beviltiškai bandė maldyti savo vyrą, bet vien pagavusi jo tūžmingą žvilgsnį, nutilo.

- Ne, Cisa, šita velniūkštė gražiuoju nesupranta. Ar nematai, kad ji pavertė MŪSŲ sūnų savo tarnu? Gyvena MŪSŲ dvare, ir drįsta mums įsakynėti? Ne, aš to nepakesiu! – Isiutęs rėkavo Smirdžius.

Trenkęs kumščiu į židinio atbrailą, jis net susverdėjo.

Staiga jam į galvą šovė geniali mintis, ir nespėjus Narcisai nieko pridėti, Liucijus apsisuko ant kulnų ir nurūko į kambarį esanti kitame namo gale. Skubėdamas plačiu, šiurpokais burtininkų paveikslais puoštu, koridoriumi, jis stengėsi negirdėti jam už nugaros kaukšinčių skubių žmonos žingsnių – mintis buvo tik viena, ir pilnai jį užvaldžiusi. Pasiekęs reikiamas duris, Liucijus bemat jas atplešė, bet akimirkai visiškai pamiršo tą momentaliai jį pagavusį pasiutimą – vaizdas buvo pernelyg pritrenkiantis.

Jo vienturtis sūnus, Drakas, nulenkęs šviesiaplaukę galvą, laikė lūpas kietai prispaustas prie ilgapirštės, žiedais puoštos moteriškos rankos. Klupėdamas ant vieno kelio, jis tik pasuko žvilgsnį į tėvą, bet nieko neatsakė. Pergalingai šypsodamasi, ir laisvoje rankoje gniauždama sidabrinę taurę, puoštą žaliais brangakmeniais, raudonplaukė moteris atsuko visu veidu į suakmenėjusį Smirdžių.

- Kažko norėjai, Liucijau? – Pasiteiravo ji visiškai ramiu balsu, lėtai traukdama ranką nuo Drako lūpų.

- Kas čia, po velnių, vyksta? – Tepaklausė Liucijus, visiškai priblokštas vaizdo. Jį nupurtė šiurpas, kai žieduoti pirštai švelniai perbraukė per jo sūnaus plaukus.

- O, visiškai nieko įdomaus. Aptarinėjam su Draku, kaip man būtų lengviau reguliariai patekinėti į Hogvartsą.Multisulčių eleksyrą reikėtų taupyti, nes tu, kaip žinau, nelabai moki jį gaminti, Liucijau, - Pašaipiai šyptelėjusi Liza viniojo jauno vaikinuko plaukų sruogą sau aplink pirštą, o šis sedėjo ramus, užmerktom akim.

Atsigavęs Liucijus jau žiojosi atsikirsti, bet pajautęs žmonos ranką sau ant peties, ir išgirdęs jos tykų šnopavimą, išsyk prisiminė, kodėl čia atėjo.

-Klifton, tau nereikės multisulčių eleksyro. Aš žinau kitą būdą, kaip tau patekti į Hogvartsą.

*       *       *

Devintame su trimis ketvirčiais perone grūdosi žmonės. Minioje, eilinį kartą, žmonių buvo daugiau, negu proto. Aplinkui ūbavo pelėdos, kniaukė katės, įspūdžiais dalinosi mokiniai, sunerimę tėvai dar kartą atskaitydavo ilgiausius moralus busimiems pirmakursiams. Stoties šurmulys tarsi grąžino Harį į tą nepamirštamą dieną, kai jis pats pirmąjį kartą lipo į raudonąjį garvežį. Plačiai išsišiepęs ir pagautas užkrėčiamo nekantrumo, jis įkėlė savo lagaminą, ir nuskubėjo atgal prie jų išlydėt atėjusių Vizlių.

- Na, šį kartą tikrai važiuosime juo paskutinį kartą, - prabilo Ronis, tarsi su pasidydžiavimu, tarsi su nostalgija balse, - o juk mes, galima sakyt, čia ir susipažinome.

Haris linktelėjo ir apsižvalgė, tikėdamasis išvysti pažįstamų veidų. Šalimais su savo tėvais tauškusi Hermiona aiktelėjo, ir kumštelėjo Hariui į šoną.

- Smirdžius.

- Kąą? – netikėdamas savo ausimis pasisuko Haris.

Pamačius smailiasmakrį bernioką baltais plaukais, krūtinėje užvirė pyktis. Šalia jo sukinėjosi Gylys, kuris atrodė kaip niekad bukai – žuvus Niurzgai, Smirdžiui liko tik vienas sėbras, o nesant abiems asmens sargybiniams.. Jie atrodė daugiau mažiau apgailėtinai.

- Liko trys minutės, - konstatavo faktą ponia Vizli, ir greitai išbučiavusis visus keturis, veik pragrūdo juos į traukinį.

Ronis su Hermiona iškart patraukė į prefektų kupė, ir likę Haris su Džine susižvelgė. Kurį laiką jie tesiog žiūrėjo vienas į kitą, kol kažkas garsiai nepapriekaištavo, kad šie užstoja kelią. Pasimetę abu greitai nuskubėjo, ieškodami tuščio kupe. Einant neramiu ir šurmulingu traukinio koridoriuku, tarsi replės suspaudė Hario širdį – juk Džinė nebe jo mergaitė. Ir nežinia, ar kada bus. Jie išsiskyrė dėl Voldemorto, ir po to… Jiems nebėra tekę pasilikti kartu.

- Čia laisva. – pasakė Džinė, sustodama prie atvirų kupė durų. Palaukusi Hario ji švystelėjo raudonais plaukais, ir klestelėjo ant minkštos sėdynės.

Haris, nieko nelaukdamas, nusekė iš paskos. Uždarydamas duris, jis atsisėdo priešais Džinę, ir jų žvilgsniai vėl susidūrė. Kurį laiką jie tiesiog spoksojo viens į kitą, kol Džinė pagaliau atsiduso, ir nenutraukdama akių kontakto papūtė lūpas, atrodydama visai kaip ponia Vizli.

-Na?

Rodyk draugams

Trečias skyrius. Pasiūlymas.

Haris nė nežinojo kuo labiau stebėtis – keistu Vizlių ir Hermionos elgesiu, ar grėsmingai atrodančiu nepažįstamuoju. Abu reiškiniai nebuvo kasdieniški, ir paprastai reiškė, kad nieko gero tikėtis neverta. Bet Haris visvien stengėsi bergžiai save įtikinėti, kad nemalonios išvaizdos svečias tėra dar vienas darbuotojas iš ministerijos, eilinį kart bandantys palenkti išrinktąjį į savo pusę, kad dirbtų tam tikram departamente.

Masyvaus kūno sudėjimo, juodų gaurų ir smulkių ūsiukų padabintas vyriškis, nors ir stengėsi (o gal Hariui tik pasirodė) būti draugiškas, bet užgožti natūralaus, ryškiai matomo žiaurumo, buvo neįmanoma.
- Eeee…- nutęsė Haris, nelabai žinodamas, kaip turėtų reaguoti į tokį staigų, ir gan nemalonų vizitą. – Ar galima būtų sužinoti, kas jūs esate?
Akies krašteliu jis pastebėjo, kaip ponia Vizli prijuoste skubiai šluostosi akis. Paširdžius nusmelkė bjaurus nežinomybės, sumišusios su baime, jausmas,nekankinęs jo nuo pat lemtingojo mūšio su Voldemortu. Kažkas mirė? Mirties Valgytojai pabėgo iš Azkabano? Jis nesunaikino visų horokrusų? Klausimai it fejerverkai sproginėjo Hario galvoje, bet jis nedrįso klausti – pernelyg bijojo galimo atsakymo. Didžiai jo nuostabai, vyras atsistojo ir ištiesė ranką. Tik jam pakilus Haris sugebėjo įvertinti nepažįstamojo išvaizdą iki galo – jis dėvėjo ilgą burtininko apsiaustą, bet ne juodą, kaip dauguma, o tamsiai raudoną, smarkiai primenantį kraujo spalvą, kuris rėkte rėkė apie prabangą. Haris negalėjo mintyse nesutapatinti jo su Liucijumi Smirdžiumi, dėvinčiu tik brangiausius rūbūs. Vyriškio fone Vizliai atrodė bent trys kartus vargingiau. Negana to, žmogėnui ant kaklo bolavo, kaip Hariui pirmai pasirodė, auksinė virvė. Šiukštūs plaukai gulėjo netvarkingai sušukuoti – matyt nepažįstamasis manė, jog šukuosenomis rūpinasi tik moterys, o rudose akyse blykstelėjo kažkoks neaiškus, grėsmingas kaip ir jis pats, žaibas. Ronis, stovintis šalia Hario, atrodė nė ką ramiau nei jis pats jautėsi – tiesą pasakius, net blogiau. Atrodė, lyg jo veidas būtų nudažytas nematoma mokykline kreida.
- Esu Aristidas Deringas, Čadlio Patrankų treneris…

Roniui atvypo žiauna, bet Aristidas nekreipė į jį nė mažiausio dėmėsio.

-Nemažai esu girdėjęs apie tavo, kaip gaudytojo, pranašumus. Gaudytojo vietą, Poteri, norėjau tau įsiūlyt jau gan seniai, bet sklido kalbos, jog žadi tapti auroru, na, o tada, tesiog dingai į vandenį, – Lyg niekur nieko šnekėjo vyriškas, nepastebėdamas Ronio. – Kadangi aurorų paslaugos nebėra reikalingos, o ir paskutinių Mirties Valgytojų buvo sėkmingai atsikratyta… Manau supranti, kur aš suku? Esi puikaus sudėjimo, smulkutis, aišku, su tavo kūnu dar reiktų padirbėti… – Aristido akys nuslinko apnuoginta Hario krūtine, ir jis išspaudė menką, gal net kiek pašaipią šypsenėlę - …bet tikrai tame nematau problemos.
Kurį laiką Haris stovėjo sustingęs. Širdį užliejo palaiminga palengvėjimo banga, man svečias nenorėjo pranešti nieko blogo – tiesą pasakius atvirkščiai. Jam net norėjosi nemąstant sušukti taip, juk toks šansas pasitaiko tik kartą gyvenime. Kvidičas… Kaip Haris galėjo pamiršti kvidičą, kai mąstė apie savo netolimos ateities planus? Kaip jis galėjo pamiršti savo, dar ketvirtakursio, per kvidičo čempionatą užvaldžiusi norą, kada nors spausti ministrui ranką, atsiėmant pasaulio kvidičo nugalėtojų taurę? Ryškią it niekad svajonę nutraukė nedrąsus, kiek drebantis Hermionos balsas.

- H-Hariui dar reikia baigti šiuos mokslo metus!, - nedrąsiai prabilo ji.

- Tylėk, mergiūkšte, niekas neklausė tavo nuomonės, - griežtai atrėžė ponas Deringas, ir Hermiona išraudusi nulindo atgal į kertę – Tai kaip manai, Hari?
Pykčio banga, pamačius kaip Deringas elgiasi su jo geriausia drauge, ūmai užliejo visą krūtinę. Mintys lėkė it patrakusios, ir Haris iš paskutiniujų stengėsi viską pasverti. Grįžti į Hogvartsą, ar žaisti komandoje? Hogvartsas nebėra Hogvartas, ir niekada nebebus tokiu pat, o Čadlio patrankos…Juk tai visiškai naujos galimybės, profesija, ir kartu malonumas. Bet mokykloje lieka Ronis su Hermiona ir Džine. Rūsčioji profesorė Makgonagal, neūžauga profesorius Flitvikas, linksmoji herbalogijos mokytoja profesorė Diegavirtė, drimba ir smalyžius Trimitas… Kol komandoje laukia artimesnė pažintis su Aristidu, o ir kiti nariai… Gali būt nė ką geresni už snobiškąjį trenerį.

Po ilgos tylos pauzės, kurios metu Hariu galvoje vyko didžiausia kova, su visais už ir prieš, jis pagaliau pažvelgė į Aristido rudas akis, ir griežtai papurtė galvą.
- Ne? – Didžiai nustebo Deringo – atsisakai žaisti mano komandoje?

Kambary vėl isiviešpatavo tyla. Vizliai vis žvilgčiojo vogčiomis į Harį, o Ronis, Regis, kažką nebyliai žiopčiojo, atrodydamas taip, lyg katik būtų gavęs pakvietimą į profesorės Treloni gimtadienio vakarėlį.

-     Ne. – kuo ramiau atsakė Haris, vis dar širsdamas ant Deringo dėl tokios nepagarbos Hermionai, ir beprotiškai nekęsdamas saves už, matyt, geriausią pasiūlymą savo gyvenime, neskaitant to, kai Sirijus pasiūlė Hariui gyventi su juo.

Vyras sutrikęs kurį laiką žiūrėjo į Harį, kol pagaliau išsišiepė plienine šypsena. Haris sugebėjo įžiūrėti kelis auksinius dantis. Tėviškai paplojęs Hariui per nugarą (kas jam visiškai nepatiko), Deringo akyse vėl žybtelėjo žaibas, ir šis tiesiog linktelėjo.

- Gerai, Poteri. Gerai. Bet jeigu mokslo metų bėgyje.. Pakeisi nuomonę… Brūkštelk laišką.
Nelaukdamas atsakymo, Aristidas apsisuko ant kulno ir išskubėjo pro duris, ir po kelių akimirku pasigirdo pokštelėjimas.

- Hari, vaikeli, man labai gaila… - pradėjo ponia Vizli, bet Haris tik papurtė galvą. - Nesvarbu, nenoriu susidėt su tokiais tipais kaip jis. – jis pasuko galvą į Ronį, norėdamas sulaukti šiokio tokio palaikymo, bet išvydo tik jo akmeninį veidą.

- Man skauda pilvą. – sumurmėjo Ronis, ir vengdamas Hario žvilgsnio išskubėjo į savo kambarį. Iš viršaus atsklido smarkiai užtrektų durų garsas.

Rodyk draugams

Antras skyrius. Landynėje

Haris Poteris, pagarsėjęs kaip žmogus, kuris būdamas vienerių metų nugalėjo piktąjį valdovą Voldemortą ir atsipirko tik žaibos formos randu kaktoje, lėtai pramerkė akis. Praėjo tik du mėnesiai po to, kai jis dar kartą susikovė su tamsos valdovu, šį kartą pasirūpindamas tuom, jog šis niekad nebegrįžtu. Horokrusai buvo sunaikinti, mirties relikvijų atsikratyta, mirties valgytojai sugauti ir saugiai uždaryti Azkabane, kadangi psichai, kritus Voldemortui, vėl grįžo į ministerijos rankas. Visas magijos pasaulis lyg šiol džiūgavo, ir Haris negalėjo jų teisti, bet kažkoks kartėlis karts nuo karto nudiegdavo jam krūtinę. Nelikus Voldemorto nebebuvo reikalingos ir aurorų paslaugos, kas reiškė jog vienintelis jį viliojantis darbas, su kuriuo jis žadėjo sieti savo praeitį ir ateitį, neteko prasmės. Paskutinius mokslo metus Haris kartu su ištikimais draugais Roniu ir Hermiona skyrė horokrusų naikinimui, tad nelaikė ir egzaminų. Kurių, tarp kitko, dėl didžiosios Hogvartso kovos nelaikė niekas. Ir visdėlto,net gavęs progą Haris neturėjo vilties išlaikyti VSMT (Velniškai Sunkius Magijos Testus), iš jų didvyrių trijulės juos išlaikyt galėjo nebent Hermiona.Dar vienas dieglys nusmelkė Hario krūtinę. Anadien magijos žinios rašė, jog veik nėra vilties, kad Hogvartsas vėl atsidarys, ir kad greičiausiai Britanijos burtininkams ir raganaitėms teks keliauti mokytis į užsienio mokyklas. Bet jo tai nė kiek nestebino – nebuvo jokios vilties, kad beveik lyg pamatų sugriauta pilis būtų atstatyta per du mėnesius.

Haris atsisėdo. Saulė dar tik kilo, nutvieksdama skaisčiai raudona šviesa visas kertes. Ant lovos šalimais į akį pūtė ištysęs raudonplaukis, geriausias Hario draugas Ronis Vizlis. Haris kiek šyptelėjo, mat prieš akis išnyro tas momentas, kai jiedu pirmą kart susitiko Hogvartso eksprese. Nepamiršo Haris ir nutrūktgalviškos kelionės skraidančiu Ford Anglija, pasigalinėjimo su Gluosniu Galiūnu, bei Ronio vėmimo šliužais, po nesėkmingo bandymo užkretėti Smirdžiu perlūžusia lazdele. Jis išsišiepė – metai Hogvartse prieš prisikeliant Voldemortui buvo… Na, ramiausiais Haris tikrai negalėjo jų pavadinti, bet maloniausiais laisvai. Tada magija vis dar buvo magija, o ne kankinimo bei žudimo įrankis. Tada jis dar nežinojo, kad yra kažkokia pranašystė, nežinojo kas yra Horokrusai, nebuvo nė girdėjęs apie nedovanotinus kerus.. Ir aišku nė neisivaizdavo, kiek brangių žmonių jam teks prarasti. Sirijus, Dumboldoras, Fredis, Kolinas, Lubinas, Tonks,Rukna Baisioji akis, Hedviga… Netgi Sneipas, kuris, kaip parodė minčių koštuvas, visą laiką linkėjo Hariui tik gero. Neapykanta Voldemortui užvirė dar kartą ir iš naujo, bet ją tuoj pat užgožė netikrumo jausmas ir nauja pykčio banga. Jo priežastis buvo Severas Sneipas. Ne tiek jis, kiek jo kūnas, kurį kažkas, o greičiausiai mirties valgytojai, išnešė iš Žviegiančios Budos. Hariui papasakojus apie tikruosius Sneipo kėslus, ir nuolatinę riziką perdavinėjant Dumboldorui Voldemorto planus, eleksyrų meistras gavo pirmąjį Merlino ordiną, ir turėjo būt palaidotas lydimas didžiausių iškilmių. Bet ministerijos atstovams atėjus į vietą kurioje jis žuvo, Sneipo kūnas buvo dingęs.

Ronis kažką sumurmėjo per miegus, priversdamas Harį kiek pašokti. Atsistojęs jis užsimaukšlino senus nutrintus džinsus ir pirmus po ranka pasitaikiusius marškinėlius. Kažkoks keistas nerimo jausmas kirbėjo širdy, užliedamas krūtine sąvotišku beviltiškumu. Taip pat jis jautėsi supratęs, jog Dumboldoras nepaliko jokių nurodymų kur ieškot horokrusų. Haris ėmė nervingai mindžikuot po kambarį, ir jo žingsniai pažadino galvą po sparnu pasikišusią Kiaulialiūkinę.

- Ša! – riktelėjo Haris, kai pėlėdžiukė ėmė plakti sparnais ir blaškytis po visą narvą. Jis mestelėjo jai kąsnį pėlėdų gardėsio ir nepatenkintai suburbėjo – Būk gera, nors maumodama patylėk.

Deja, Haris susigriebė pėlėdą tramdyti per vėlai, ir šios šaižus ūbavimas jau spėjo prikelti Ronį. Piktai keikdamasis šis metė pagalvę į Kiaulialiūkinės narvą ir atsisėdęs pasitrynė akis.

- Ar pramiegojau pusryčius? – kvailai paklausė nužiūrėdamas jau apsirengusį Hari. Šiam papurčius galvą Ronis lengviau atsiduso – Kiek dabar valandų?

- Be penkiolikos septynios ryto,- atsakė Haris žvilgteldamas į laikrodį ant riešo, ir išsišiepė, mat Ronis vėl pradėjo garsiai keiktis.

- Ir tai vadinasi užsitarnautas poilsis, - nepatenkintas burbėjo jis – po metų nuolatinio slapstymosi, horokrusų medžioklės ir kovos su Pats Žinai Kuom, net išsimiegot negalima!

Ronio nuotaika nepasitaisė ir atėjus pusryčiams, nors jis dar numigo valandėlę. Kaip jau buvo priimta, Landynėje prie stalo sedėjo visi Vizliai, Haris ir Hermiona. Grįžęs Persis tarsi užpildė Fredžio vietą, bet nors ir tylėdami, visi aiškiai jautė vieno iš dvynių trūkumą. Nieko burnoj neturėjęs nuo vakar vakaro, mat užmigo gerokai prieš vakarienę, Haris nesijautė nei kiek alkanas. Prie jo sėdinti Džinė pirštu pabaksnojo jam į žandą ir pagrasino šaukštu.

- Kas bus jeigu Voldemortas šiandien nuspręs prisikelti, o tu neturėsi jėgų net pakelt lazdelės, mat pradėjai badauti?

- Džine! – subarė ją ponia Vizli, ir dosniai pliuptelėjo avižinės košės į Hario lekštė, - Hari, vaikeli, tu tikrai turi pavalgyti, o tai visai baigi sulysti…

Poniai Vizli nusisukus Džinė parodė jai liežuvį ir padėjo galvą Hariui ant peties. Iš paskutiniu jėgų Haris stengėsi nepastebėti priekaištingo draugo žvilgsnio, tad nusuko akis į langą. Juokingai sumirksėjęs jis pradžioj nepatikėjo savo akimis.

- Pone Vizli… – nutęsė Haris - …Atidarykite langą.

Pasimetęs ponas Vizlis susižvelgė su žmona, bet nusprendęs nesiginčyti padarė kaip lieptas. Ūmai pro langą įlekė pėlėda. Paskui ją dar viena. Iš paskos atsekė dar dvi. Hariui suspurdėjo širdis, kai viena rusvoji gražuolė atkišo kojytę su dailiai pririštu laišku. Atsisukęs į draugus jų veiduose jis išvydo ne ką mažesnę nuostabą.

- Ar tai reiškia….

- Negali būti…

Hario pėlėda piktai suūkė, mat pavargo stovėt ant vienos kojelės. Susigribęs Haris atrišo laišką ir pastūmė pėlėdai savo dubeni su koše. Kol rusvoji Hogvartso pėlėda lesė, jis drebančiais pirštais išviniojo laišką, ir atpažinęs smulkų profesorės Makgonal raštą ėmė skaityti garsiai.

Ponaičiui Hariui Poteriui,

Landynė,

Ronaldo Vizlio kambarys.

Gerbiamasis p. Poteri,

Su malonumu pranešame, kad Hogvartso Burtų ir Kerėjimo mokykla, nežiūrint į visus nesklandumus, tęs savo darbą, ir Jūs esate kviečiamas pakartoti septintąjį kursą bei laikyti VSMT. Pridedame reikalingų knygų ir priemonių sąrąšą.

Mokslo metų pradžia rugsėjo 1 d. 9:00 Hogvartso Ekspresas išvyksta iš Kings Kroso stoties, devinto su trim ketvirčiais perono.

Pagarbiai.

Minerva Makgonagal

Mokyklos direktorė.

Haris išsišiepė ir pažiūrėjo į iki šiol amo neatgavusius draugus.

- Profesorė Makgonagal tapo direktore, - džiaugsmingai pasakė jis. Jeigu kas iš likusių Hogvartso profesorių buvo vertas šios vietos, tai tik Grifų Gūžtos vadovė.

- Įdomu…- nutęsė Hermiona – Kas mus mokys transfiguracijos ir apsigynymo nuo juodosios magijos? Ir svarbiausia, kas dabar bus mūsų koledžo vadovas?

- O kam rūpi? Svarbiausia, kad ne Sneipas, - pilna burna košės atšovė Ronis.

Kažkas nemaloniai suspurdėjo Hario krūtinėj. Sneipas mirė be jokios pateisinamos priežasties, gindamas Harį. Nesvarbu, kad jie vienas kito nekentė visus jo metus praleistus Hogvartse, bet net nekenčiamiausias mokytojas nebuvo nusipelnęs tokios mirties. Ypač po to, kai Haris sužinojo jo tikruosius planus. Ponia Vizli pagriebė iš jo ir Džinės knygų sąrašus ir greitai permetusi akimis kiek šyptelėjo.

- O, Džinė taip pat lieka kartoti kurso, tad šiemet naujų vadovėlių reikės tik Roniui. – ji džiaugsmingai suplojo rankomis nė nepastebėdama kaip Džinė susiraukė.

Haris dirbtinai šyptelėjo – jis visada jautėsi prastai, kad Vizliai gyvena gan skurdžiai, kol jo saugykla Gringotse yra perpildyta auksu. Jeigu Vizliai sutiktu, Haris su didžiausiu malonumu visą auksą atiduotu ne kam kitam, bet jiems. Juk jie priemė jį gyventi kaip savo šeimos narį, ir visos Vizlius užpuolusios negandos tesiogiai siejosi su Hariu.

- Dabar kurią dieną reiks apsilankyt Skersiniame Skersgatvyje… – nutęsė Džordžas. Po Fredžio mirties Magiškos Vizlių Šunybės buvo uždarytos, ir veik nebuvo vilties, kad pokštų krautuvė vėl kada atsidarys.

Visi sutartinai linktelėjo, ir likusią pusryčių dalį praleido tyloje.

- Kaip manot, - paklausė Hermiona, jiems lipant laiptais į Ronio kambarį . – ar daug kas grįš į Hogvartsą? Po visų tų… Nesusipratimų?

- Nemanau, - žiovtelėjo Ronis, ir ivirtęs į kambarį griuvo lovon. – Makgonagal aišku geresnė direktorė už Sneipą, bet Hogvartsas be Dumboldoro…

- Pats Žinai Kas nugalėtas, tad joks didelis pavojus negresia, tad manau Makgonagal direktoriavimas bus labai net priimtas, - užgynčijo Džinė atsisėdama ant Hario lovos krašto. Jai ant kelių tuoj pat užšoko rusvas pūkų kamuolys Banditas.

- Aš irgi manau, kad Hogvartsas sulauks daugiau mokinių, - linktelėjo Hermiona atsisėsdama Ronio lovos kojūgaly. – Dabar jau nebe baisu leisti vaikus į Hogvartsą, net jeigu ten nėra Dumboldoro. Kaip tu manai, Hari?

Lyg tol mėgaudamasis tyla ir tuom, kad niekas nesidomi jo nuomone, Haris kaip ir pabudo. Prisėdęs šalia Džinės jis atsiduso.
- Aš irgi manau, jog dabar į Hogvartsą sulėks dauguma mokinių, nemanau, kad dauguma žada temptis į užsienį. Bet pritariu ir Roniui – be Dumboldoro nėra ir Hogvartso. Neabejoju, kad Makgonagal atliks direktorės pareigas nepriekaištingai, - ties šiais žodžiais Hariui prieš akis iškilo rustus profesorės veidas kietai sučiauptomis lūpomis – bet ji niekada neatstos Dumboldoro.

Haris nemelavo. Kelis kartus jam yra tekę vietoj Dumboldoro išsikalbėt jo pavaduotojai, ir ši niekada jo nesuprasdavo. Be to, Haris niekada nejautė per didelio prieraišumo jai, nors buvo pasiruošęs nužudyti Amiką Kerou, kai šis spjovė profesorei į veidą.

- Gerai, kad liko tik metai. Pakentėsim metelius, ir viskas – laisvė. Be to, po mūsų nuotykių su Patys Žinote Kuom… – Ronis nusižiovavo ir paniūrkė pagalvę.

- Kam metai, o kam dveji, - pasipūtė Džinė, ir toliau kąsė murkiančio Bandito paausius, - ir kuom tavo slapstymasis už Hario nugaros arba laiko leidimas Kriauklės Viloje turėtu padėti teste?

Roniui užraudonijo ausys.

- TARP KITKO, - suriko jis – Aš sunaikinau vieną horokrusą, ir patekau į Paslapčių Kambarį pagriebdamas Basilisko iltį, kad sunaikinti kitus Horokrusus. Taip pat sugebėjau pabėgt nuo grobėjų, nugvelbt jų lazdeles ir atnešt jas Hariui paprasčiausiai nujausdamas, kad jam jos prireiks.

Haris nemaloniai susigužė. Iš tiesų, Ronis atnešė jam lazdelė, bet ji niekad jam netarnavo, mat jis nebuvo jos atėmęs iš savininko.

- O ką TU nuveikei? – Toliau rėkė Ronis – Laižeisi su Hariu! Štai ir visi tavo nuopelnai!

Džinė iširdusi atsistojo, jos akyse pavojingai spindėjo pykčio ašaros. Sugniaužusi kumščius ji toliau svaidė žaibus į brolį.

- Ak ką aš nuveikiau? Išties, nieko. Tik rizikavau savo kailiu organizuodama DK užsiėmimus, bandydama pavogti Grifo kardą, bei bandydama nugalabyti kelis mirties valgytojus. Smagu, broleli, kad tau tai atrodo nieko verta!

Roniui nespėjus išsižioti Džinė švystelėjo raudonais plaukais ir vikriai nėrė iš kambario, smarkiai trenkdama durimis. Kambaryje stojo nejauki tyla. Nutaisęs kaltą veidą Ronis nužvelgė draugus ir kiek šyptelėjo Hariui.

- Ir kaip tu gali ją pakęsti?

Neatrodė, kad situacija būtų kiek pasikeitusi ir per pietus. Ronis su Džine visiškai nesišnekėjo, tik svaidė viens į kitą piktus žvilgnius. Kadangi juos skyrė Haris ir Hermiona, dažniausiai pykčio iškreiptos grimasos atitekdavo būtent jiems.

- Žinai, tokiais momentais jaučiuosi laiminga, kad esu vienturtė, - sušnybždėjo Hermiona, kai Ronis susiraukė po to kai Džinė netyčiom palietė Hario ranką.

- Aham, - suburbuliavo Haris pilna burna moliūgų suktinikų.

Pastebėjusi įtampą tarp vaikų, ponia Vizli iškart po pietų pristatė visus prie darbo.Haris su Roniu turėjo išnaikinti tvenkiny užsiveisusius šlykščius gelsvos spalvos į varles su kiautais panašius padarus, kurie spjaudėsi kažkokiu pilkšvai raudonu marmalu. Jeigu Haris teisingai išgirdo, ponia Vizli pavadino juos gleivėkurkliais.

Raukydamasis Ronis pagavo vieną gleivėkurklį už kiauto ir pakėlė.

- Velniai žino, iš kur šitie bjaurybės atėjo. Bet jei laiku jų neatsikratysim, visas kiemas pradvoks šikšnosparnių šlapimu, - pasišlykštėjęs Ronis metė padarą prie vištidės, ir prie jo akimirksniu sugūžėjo visos vištos. – Bilas kažkada neišnaikino jų iki galo.. Dvokas buvo šlykštus.

Gerą pusvalandį jie gaudė bjauriasias varles. Viena jų sugebėjo apspjauti Harį, ir po kurio laiko kokčiu skysčiu padengta vieta sukietėjo lyg apipilta cementu.

- Uuuu, mesk lauk tuos marškinėlius, - patarė Ronis, - gleivėkurklių seilės paprastai naudojamos pamatuose, tad net stipriausiais burtais jų neatsikratysi.

Susikeikęs Haris nusimetė marškinius ir linktelėjo.

- Einam?

Jiems įėjus į namus, Haris išvydo gan neįprastą vaizdą.

Ponia Vizli nervingai vaikščiojo po kambarį, karts nuo karto nubraukdama dulkes, ponas Vizlis kas porą sekundžių pasitaisydavo akinius, o Persis, Džinė, Džordžas ir Hermiona stovėjo susigūžę prie sienos ir neramiai trypčiojo vietoje. Netrukus Hario žvilgsnis užkliuvo už nepažįstamo juodbruvo stambaus vyriškio išsidrėbusio ant sofos. Jis pakėlė akis išgirdęs kažką atėjus ir išspaudė begalo dirbtiną, gal net kiek klastingą šypsena, įsmeigdamas žvilgsnį į Hario akis.

- O, Haris Poteris. Puiku puiku.. Kaip tik apie tave šnekėjom.

Rodyk draugams

Pirmas skyrius. Derybos

Tą nakti pliaupė šaltas, negailėstingas rudeninis lietus. Lediniaims lašams žliaugiant apleistų namų apsamanojusiais stogais, kažkur vėjo smaugiamoj erdvėje, galima buvo išgirsti nestiprų šnopavimą,smarkiai primenantį sužeisto padaro kvėpavimą. Ant akmenimis ristos gatvės šlapio ir šalto paviršiaus klupėjo vienui viena gyva būtybė, beviltiškai bandanti apglėbti savo tirtantį kūną rankomis, tarsi bergždžiai stengdamasis apsiginti nuo ją talžančių lietaus kulkų.
Moteris jautė negailestingus lašus raižant jos odą, kiekvienas lengvas dunkstelėjimas buvo lygus akmens atsitrenkimui į jos nepatvarią odos raumenų dangą. Lėtai, nors ir nenorom, ji pramerkė akis. Moteris, šlapiais nuo lietaus plaukais, klupėjo ant šalto asfalto niekam nežinomoje Londono gatvėje.Ją iš visų pusių, it vystydama kūdikį, supo tamsa, ir tik kažkur toli buvo matyti karts nuo karto žybsint senasis žibintas. Netvirtai atsistojus, vis dar leisdama lietui vanoti jos nuogą ir nusilpusį kūną, ji ėmė lėtai judėti gęstančio žibindo kryptimi. Žingsnis. Dar vienas. Ir dar. Jos širdis ėmė plakti greičiau, o nuolat tankėjantis alsavimas skelbė, kad pati to nejausdama ji pasileido bėgti. Ir staiga, vienintelis jos palydovas užgęso, leisdamas tamsai pasiglemžti dar vieną sielą.
- Kelkis, - įsakė dūslus balsas, ir tą pačią akimirką moters veidą apšvietė ryški, iš lazdelės galo ištryškusi šviesa.
Tamsoje suklupusi būtybė garsiai nusikeikė ir pakėlė galvą, nužvelgdama savo išgelbėtoją, kurio pasirodymas, regis, jos visiškai nenudžiugino. Ranka prisidengdama krūtinę, moteris atsitiesė ir nepatikliai sumirksėjusi nusibraukė ant veido užkritusius tamsiai raudonus plaukus, tada kreipėsi į lazdelę laikantį žmogų.
- Ko nori? Man viskas gerai… Eik šalin. - Nors drebantis balsas akivaizdžiai atspindėjo jos nepasitikėjimą savimi, pilnos ryžto akys nuožmiai nužvelgė lazdelę atkišusį vyriškį - Tai mano reikalas, Liucijau, tad geriau garuok, kol neprisistatė koks auroras ir neužtiko taves netinkamoje kompanijoje. Tavo žmonelė tikrai neapsidžiaugs, jeigu ir vėl atsidursi Azkabane.
Net tamsoje buvo matyti, kaip iš pykčio persikreipė Smirdžiaus veidas. Jis griebė moterį už riešo ir šiurkščiai patraukė į save, akimirksniu pastatydamas ją ant kojų. Vikriai išsinėręs iš apsiausto sviedė jį jai
ant pečių, ir sunkiai tramdydamas pyktį prabilo.
- Aš žinau ką tu padarei, - blankioje lazdelės šviesoje jo pilkšvas ir raukšlių išvagotas veidas dar labiau pabąlo - ir jeigu kam nors iš likusių gyvų mirties valgytojų gresia aurorai ir Azkabanas, tai esi tu.
Šiurpiai nusijuokusi moteris papurtė galva. Vaiduokliškoje šviesoje buvo galima įžiūrėti juos bruožus. Iš veido buvo matyti, jog ji buvo apytiskliai dvidešimties metų, nors smulkios raušklės po akimis vertė tuom abejoti. Tamsiai mėlynos, kiek įdubusios akys su lengva pašaipa žvelgė į Liucijų, o putlius vaikiškus skruostus buvo iškreiptusi nedidukė šypsenėlė.
-Nemanau… Ministerija net nesistengia manes, ar ko kito gaudyti. Bent jau tiek aš girdėjau.Po skandalingos Poterio pergalės visi atsiputė - girdėjau net žada Hogvartse panaikinti apsigynimą nuo juodosios magijos, - Raudonplaukė kilstelėjo antakius, ir paputus dar vienam žvarbiam vėjo gūsiui tvirčiau susisuko į duotąjį apsiaustą.
Liucijus kiek prisimerkė, tarsi bandydamas suvirškinti ką ji katik pasakė. Galų gale jis tesiog papurtė galvą ir atsiduso.
-Sklido gandai, kad po visos tos mėsmalės Hogvartsas išvis nebeatsidarys. Bet jie nepasitvirtino. Nemanau, jog ir šiam lemta išsipildyti. Aš ir nesistebiu, kad niekas taves neieško. Iš ties, ministerijai nebereikia laikyti karo fronto, o ir pavieniai mirties valgytojai jų visiškai netrikdo. Kiek girdėjau, dabar jie užsiėme Sneipo kūno paieškom. Vietoje kurią nurodė Poteris jo nebuvo, o šis dievagojosi matęs jį mirštant, - Liucijus prisimerkė ir įtariai nužvelgę priešais jį stovinčią moteriškę - Ar tau tai nieko nesako, Liza?
Liza vėl nusijuokė, taip pat šaltai kaip ir prieš tai. Jos šaižus juokas nuskambėjo tarp apleistų namų ir užpildė visą tamsoje merdinčią gatvę. Papurčiusi galvą ir eilinį kart nusibraukusi nuo veido raudonus plaukus, ji ismeigė skvarbų žvilgsnį į Liucijaus akis.
-Sako, bet tikrai nežadu dalintis tuo su tavimi, - neaiški ugnis žybtelėjo kažkur mėlynų akių gelmėje, bet veik iš karto dingo.
Stengdamasis per daug nesusierzint ir neprarasti savitvardos, Liucijus sugniaužė kumščius, tarsi pasiruošęs bet kurią akimirką tvoti Lizai. Jie abu stovėjo šaltame lietaus duše, vienodai tirtėdami - moteris drebėjo iš šalčio ir akivaizdaus miego bei maisto trukumo, o vyrą drugys kretė iš pykčio, mat pasikėlusi raudonplaukė nė nemanė pasidalinti su juo savo žiniomis.
Pasigirdo tylus pokštelėjimas, ir šalia priešiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikusio dueto atsirado trečia figūra, grėsmingai atkišusi žėrinčią lazdelę.
-Sveika, Cisa, - ramiai pasisveikino Liza, nė kiek nesutrikdyta priekaištingo žvilgsnio nukreipto į jos nuogą kūną, pridengtą vyro apsiaustu.
Atsakydama į pasisveikinimą Narcisa tik nedraugiškai linktelėjo, skubiai nusukdama žvilgsnį. Visdėlto gyliai įkvėpusi, vis dar tramdydama jos viduje vykstančią akivaizdžią kovą, ji kreipėsi į raudonplaukę.
-Bela… Belatriks… - teišstenėjo ji, tuo pačiu momentu puldama į beviltišką isteriją. Laiku isiterpęs Liucijus griebė žmonos rankas, kad ši nepasiektų Lizos. Paklaikusiu žvilgsniu, ir nė nebandydama išsilaisvinti iš vyro gniaužtų, Narcisa sušnybždėjo, - Ar gali..? Maldauju, ji mano sesuo!
Ramiu žvlgsniu stebėdama iš Narcisos akių besiritančias ašaras, Liza lengvai šyptelėjo. Dar stipriau susisukusi į apsiaustą ji linktelėjo.
- Galiu. Bet bus sunku. Labai sunku. Mano galios senka, po paskutinio karto aš vos nežuvau pati. Taigi, jums tai apsieis iš ties brangiai.
- Pinigai ne problema, - desperatiškai sumurmėjo Cisa, nejučiomis suleisdama nagus vyrui į ranką, bet net šiam staigiai atšokus ji nenuleido akių nuo Lizos.- Pažadėk, kad padarysi viską. Ir sakyk kainą.
Kiek nustebusi Liza papurtė galvą, leisdama mažytei klastingai šypsenėlei perbėgti jos veidu. Žvelgdama į persigandusį Narcisos veidą ji matomai vos tramdė juoką.
-Cisa, Cisa.. Kokia tu naivi. Pinigais čia neišsimokėsi.. - Ji primerkė akis, toliau įdėmiai stebėdama Smirdžiuvienės veidą. - Ar supranti, kad aš rizikuoju savo gyvybe? O ji neturi kainos. Taigi, brangioji, auksu neišsimokėsi. Jeigu judu manes dabar nerastumėte… Vargu ar rastu kas kitas. Kaip ir sakiau, rizikuoju viskuo, tad ir geras užmokėstis yra būtinas.
Ties tais žodžiais Narcisa kruptelėjo. Jai iš akių vėl pasipylė ašaros, šiaip ar taip vistiek sunkiai įžiūrimos
lietuje. Bergždžiai bandydamas apraminti įsiraudojusią pačią, Liucijus nusprendė pratęsti derybas.
- Jeigu tu nepriimi aukso… Ko tu nori? Kaip turėtume tau užmokėti? - Sunkiai tramdydamas pyktį jis stengėsi nekelti balso, nors jam tai nelabai sekėsi.
Aiškiai gardžiuodamasi savo pasiektais rezultatais, Liza susimąstė. Nežinia, ar ji tikrai galvojo apie užmokėstį, ar paprasčiausiai norėjo sudaryti dar didesnę įtampą. Kurį laiką jie stovėjo tyloje, kurioje buvo girdėt tik lietaus krapnojimas ir Narcisos siūrbavimas. Pagaliau Liza nutraukė tylą.
- Visų pirmai, man reikia lazdelės. Taip taip, Liucijau, taviškė man turėtų tikti, - ji prunkštelėjo žvilgtelėdama į sparčiai balantį Liucijaus veidą, - taipogi, aš neturiu kur gyventi. Man reikia, kad mane kas nors išlaikytų. Bet, be abejo, svarbiausias dalykas yra multi sulčių atsargos. Gal ministerija manes ir nelabai isitempusiai ieško, bet tikrai nemanau, kad praleis progą mane užpulti, jei pamatys mane vaikštinėjant kur nors skersiniame skersgatvyje. O kadangi namisėdos gyvenimas ne man…. Be multisulčių eleksyro niekaip. O dar…
- Tau reikia kažko dar? - nebeištvėręs paklausė Liucijus, ir piktai nustūmė žmonos ranką, kai ši bandė jį nors kiek sutramdyt - Reikalauji mano lazdelės, išlaikymo, multisulčių eleksyro, ir dar kažko mainais į kažkokį magijos triuką?
Liza suraukė nosytę, bet tuoj pat atsileido, nutaisydama saldžios šypsenėlės grimasą.
- Ak, tai mano salygos taves netenkina? Ka gi.. Man mažiau darbo. Graudu matyt, Liucijau, kaip nesirūpini savo žmona. Ji atrodo iš tiesų liūdna…
„Taiklus pastebėjimas”, pagalvojo Smirdžius, nejučiom nukreipdamas žvilgsnį į tebe raudančią Narcisą. Vėl sugniaužęs kumščius jis žvilgtelėjo atgal į antai nusilpusią moterį, kuri dabar su didžiausiu pasipūtimu žvelgė į jį.
- Gerai. Tiek jau to, ko tu dar nori?
Plačiai išsiviepusi Liza toliau žiūrėjo Liucijui tiesiai į akis, nė nemėgindama slėpti beprotystės liepsnų dominuojančių jos akyse.
- Tavo sūnaus.
Blykstelėjęs žaibas nušvietė baltą it popieriaus Liucijaus veidą. Narcisa sudejavo, bet nebevaliojo nieko pasakyt. Veik springdamas Smirdžius vos tramdė pagundą griebti raudonplaukei už gerklės ir ją užsmaugt.
- K.. Kam tau jis?
- Man reikia asistento, - paprastai atsakė Liza - dirbti vienai gan sunku. Na, ir jeigu vaikinukas bus pakankamai sumanus ir protingas, kad tesiog vykdytų ką aš sakau… Neturėtų mirti ar nukentėti. Taigi mano kaina - Lazdelė, išlaikymas ir jūsų sūnus.
Vėl stojo mirtina tyla, kurią nutraukė tik tylus Narcisos šniūkštelėjimas ir galvos linktelėjimas. Išsišiepusi Liza pirmą kartą po gan ilgo laiko tarpo žvilgtelėjo į ją.
- Taigi, Cisa. Kur žuvo tavo sesuo?
Dar vienas žaibas nutvieskė padangę. Narcisa kurį laiką stovėjo tylėdama, kol pagaliau sušnabždėjo.
- Hogvartse.

Rodyk draugams

←senesni